Ant rudens lapai šnarėjo, tarsi kalbėtųsi, o psichiatrijos skyriaus senasis pastatas silpnai girgždėjo.

In the autumn, the leaves rustled as if they were conversing, and the old building of the psychiatric ward creaked softly.

Mindaugas stebėjo pasaulį pro mažą langelį savo palatoje.

Mindaugas watched the world through a small window in his room.

Ši naktis atrodė kitokia.

This night felt different.

Oras tuntelėjo paslaptinga įtampa, aplink buvo tylu, tik kartais išgirsdavo gilius atodusus ar netikėtus garsus nuo koridoriaus šonų.

The air buzzed with a mysterious tension, and it was quiet all around, only occasionally he could hear deep sighs or unexpected sounds from down the corridor.

Kiekvieną rudenį, visą mėnesį iki Vėlinių, jis būdavo neužtikrintas, ar gyvena sapne, ar realybėje.

Every autumn, for the entire month leading up to Vėlinės (All Souls' Day), he was uncertain whether he was living in a dream or reality.

Mindaugas dažnai sapnuodavo įvykius, kurių negalėjo paaiškinti.

Mindaugas often dreamt of events he couldn't explain.

Šią rudeninę naktį jis pasiryžo surasti tiesą.

On this autumn night, he resolved to find the truth.

"Aš negaliu daugiau kentėti nežinomybės", kalbėjosi su savimi Mindaugas, žinodamas, kad kiti laikys jį dar labiau pakvaišusiu.

"I can’t endure the uncertainty any longer," Mindaugas spoke to himself, knowing others would consider him even more crazy.

Julija, slaugytoja, švelniai pasirūpindavo visų pacientų gerove.

Julija, a nurse, gently cared for all the patients' well-being.

Jos šilta šypsena įkvėpė pasitikėjimo.

Her warm smile inspired trust.

Ji pradėjo pastebėti Mindaugo nerimą.

She began to notice Mindaugas' anxiety.

Vieną vakarą, kai jis apsisprendė neišeiti iš savo palatos, Julija užėjo, ir jis pagaliau išdrįso jai papasakoti apie keistus dalykus, vykstančius naktimis.

One evening, when he decided not to leave his room, Julija came in, and he finally dared to tell her about the strange things happening at night.

"Niekas manimi netiki, bet aš žinau, kad kažkas čia nevyksta taip, kaip turėtų", prabilo Mindaugas.

"No one believes me, but I know something here isn't as it should be," said Mindaugas.

Julija išliko supratinga.

Julija remained understanding.

Ji pati turėjo paslapčių ir atsiminimų, kurių nenorėjo kitiems vesti į paviršių.

She herself had secrets and memories she didn’t want to bring to the surface for others.

Ignas, ordino darbininkas, išklausė jų pokalbį, ir jam augo smalsumas.

Ignas, an orderly, overheard their conversation, and his curiosity grew.

Ignas niekada nebuvo linkęs tikėti vaiduokliškais pasakojimais, tačiau šįkart neslėpė, kad norėtų sužinoti, ką Mindaugas atras.

Ignas was never inclined to believe ghost stories, but this time he didn’t hide his eagerness to know what Mindaugas would discover.

Vieną vėlyvą naktį Mindaugas paslapčia išslinko iš savo palatos ir ėmė tyrinėti siauručius koridorius.

One late night, Mindaugas secretly slipped out of his room and began exploring the narrow corridors.

Jo kojos tyliai tilindėmis skambėjo ant senų, traškančių grindų.

His feet quietly echoed on the old, creaky floors.

Staiga jis pastebėjo mažą, vos įžiūrimą durų tarpą, todėl priėjo arčiau.

Suddenly, he noticed a small, barely visible gap in a door, so he approached closer.

Durys buvo senos, beveik vaiduokliškos ir vedė į laiptus, kurie leidosi gilyn.

The door was old, almost ghostly, and led to stairs descending deeper.

Mindaugas drąsinamai peržengė slenkstį ir leidosi mažais laiptais žemyn.

Mindaugas encouraged himself to cross the threshold and descended the small stairs.

Čia jis pagaliau pajuto raktą į paslaptingą garsų šaltinį.

Here he finally sensed the key to the source of the mysterious sounds.

Jis atrado ilgą užmirštą praėjimą, kuris vedė į netoliese esantį koplyčią.

He discovered a long-forgotten passage that led to a nearby chapel.

Spyris širdyje jam pasakė, kad šioje vietoje kažkada vyko ritualai.

A twinge in his heart told him that rituals had once taken place in this location.

Kitą rytą Mindaugas susikaupė parodyti savo atrastą lobį personalui.

The next morning, Mindaugas gathered himself to show his discovered treasure to the staff.

Jis įrodė, kad jo protas, nors kartais klaidžiojantis sapnuose, gali ir atskleisti tiesas.

He proved that his mind, though sometimes wandering in dreams, could also reveal truths.

Julija dėkojo Mindaugui už pasitikėjimą, o Ignas pripažino, kad klydo manydamas, kad viskas yra tik sutapimai.

Julija thanked Mindaugas for his trust, and Ignas admitted that he was wrong in thinking everything was just coincidences.

Mindaugas pajuto ore sklandančią pusiausvyrą ir ramybę.

Mindaugas felt balance and peace floating in the air.

Narkotikuota nakties paslaptis tapo aiškesnė, o jis pats surado vidinį pasitikėjimą ir aiškumą.

The enigma of the drug-like night became clearer, and he himself found inner confidence and clarity.

Jam pavyko ne tik suvokti savo sapnų prasmę, bet ir jų dėka pravertes groti tiesa.

He managed not only to understand the meaning of his dreams but also to use them to bring forth the truth.

Kai lapkričio mėnuo artinosi link Vėlinių, psichiatrijos skyrius dar niekada neatrodė toks tylus ir ramus.

As November approached Vėlinės, the psychiatric ward had never seemed so quiet and calm.