Vilniaus policijos komisariate tvyrojo šurmulys.

The Vilniaus police station was abuzz with noise.

Vėjo gūsis atnešė rudeniškų lapų kvapą.

A gust of wind carried the scent of autumn leaves.

Gediminas stovėjo eilėje, prie savęs laikydamas kuprinę.

Gediminas stood in line, holding a backpack close to himself.

Jo mintys buvo išblaškytos, kaip ir pats jis dažnai būna.

His thoughts were scattered, much like he often was.

Gediminas buvo universiteto studentas, visada pasirėmęs savo dviratį.

Gediminas was a university student, always leaning on his bicycle.

Bet dabar jo dviratis dingo, ir jis jautėsi sujaudintas.

But now his bicycle was gone, and he felt agitated.

Jam už nugaros, eilėje, stovėjo Mindaugas.

Behind him, in line, stood Mindaugas.

"Ar tikrai esi tikras, kad jį užrakino?" - skeptiškai klausė Mindaugas.

"Are you really sure you locked it?" Mindaugas asked skeptically.

"Ar nebuvo tai praeitą kartą, kai pamiršai dviratį prie universiteto?"

"Wasn't it the last time you forgot your bike at the university?"

Gediminas susierzinęs įkvėpė.

Gediminas inhaled in irritation.

"Ne, šį kartą tikrai jį užrakino," - atsakė jis, bandydamas įtikinti save ir Mindaugą.

"No, this time I definitely locked it," he replied, trying to convince both himself and Mindaugas.

Policijos komisariatas buvo sausakimšas.

The police station was packed.

Ieva, patyrusi policijos pareigūnė, stovėjo kitoje salės pusėje, bet jos žvilgsnis sugavo Gediminą.

Ieva, an experienced police officer, stood on the other side of the hall, but her gaze caught Gediminas.

Ji jau buvo įpratusi prie panašių situacijų, tačiau studentų istorijos jai visada buvo svarbios.

She was already used to similar situations, but students' stories always mattered to her.

"Gediminai, ar jūs turite kokių nors dokumentų apie tą dviratį?" - Ieva paklausė, parodydama empatiją.

"Gediminai, do you have any documents for that bicycle?" Ieva asked, showing empathy.

Gediminas giliai atsiduso ir suprato, kad jokie dokumentai su savimi neturi.

Gediminas sighed deeply and realized he had no documents with him.

"Atsiprašau, pamiršau," - nuleido akis gedimino balsas.

"Sorry, I forgot," Gediminas said, lowering his eyes.

Pareigūnė nenuleido rankų.

The officer didn't give up.

"Paprasčiausiai pradėkite nuo to, kur pastatėte dviratį paskutinį kartą."

"Simply start by telling us where you last parked your bike."

Gediminas pamėgino susikaupti.

Gediminas tried to focus.

"Prie universiteto bibliotekos, man atrodo."

"By the university library, I think."

Staiga prisiminimas praskaidrėjo jo mintyse.

Suddenly, a memory cleared in his mind.

"Tai buvo vyras su raudona striuke, jis vaikštinėjo šalia," - netikėtai prabilo Gediminas.

"It was a man in a red jacket, he was wandering nearby," Gediminas unexpectedly spoke up.

Ieva surašė visą informaciją.

Ieva noted down all the information.

"Tai labai svarbi detalė. Ieškosime."

"That's a very important detail. We’ll investigate."

Gediminas pajuto palengvėjimą.

Gediminas felt a sense of relief.

Ieva pažadėjo ištirti šį vėjišką vingį.

Ieva promised to look into this breezy twist.

Tai davė jam vilties.

It gave him hope.

Išeidamas iš policijos komisariato, jis nusprendė būti labiau organizuotas ateityje.

As he left the police station, he decided to be more organized in the future.

Savo rankose laikė ne tik kuprinę, bet ir atsinaujinusį atsakomybės jausmą.

In his hands, he held not only a backpack but also a renewed sense of responsibility.

Rudens vėjas švelniai pūtė jam į veidą, tarsi sakydamas, kad permainos ateityje.​

The autumn wind gently blew against his face, as if saying that changes were on the horizon.