Rudens vėjas švilpė per seną našlaičių namų pastatą Vilniuje, kur gyveno Mindaugas.

The autumn wind whistled through the old orphanage building in Vilnius, where Mindaugas lived.

Jis buvo septyniolikos metų ir artėjo jo aštuonioliktasis gimtadienis.

He was seventeen years old, and his eighteenth birthday was approaching.

Auksinių ir skaisčiai raudonų lapų jūra apsupo kiemą, kai Mindaugą užplūdo nuojauta, kad šis ruduo bus kitoks.

A sea of golden and bright red leaves surrounded the yard as Mindaugas was overwhelmed by the intuition that this autumn would be different.

Mindaugas visada jautė tuštumą, klausimą apie savo praeitį, ir norėjo sužinoti apie šeimą, kurios niekada nepažinojo.

Mindaugas always felt an emptiness, a question about his past, and wanted to learn about the family he never knew.

Orfanoteka buvo didelis, istorinis pastatas, pilnas paslapčių, ir jis jautė, kad atsakymai slypi čia, kažkur pasiklydę laiko dulkių vidury.

The orphanage was a large, historical building full of mysteries, and he felt that the answers lay here, lost somewhere amid the dust of time.

Buvo Helovino išvakarės, tad visa aplinka atrodė it apsupta paslapties.

It was the eve of Halloween, so the entire environment seemed shrouded in mystery.

Dėl rimtos vyriausiosios auklėtojos griežtumo, niekas negalėjo patekti į palėpę.

Due to the strictness of the stern senior caretaker, no one could enter the attic.

Tačiau Mindaugui drąsos netrūko.

However, Mindaugas was not lacking in courage.

Su širdimi, dundančia kaip būgno mušimas, jis išlaužtas pro spintelių duris, laiptais pakilo į viršutinį aukštą.

With a heart pounding like a drumbeat, he slipped past the cabinet doors and climbed the stairs to the upper floor.

Palėpė buvo dulkėta ir pripildyta užmirštų daiktų, kai kur pro nedidelį langelį klajojo auksinė šviesa.

The attic was dusty and filled with forgotten objects, with golden light wandering in through a small window.

Iš visų tų daiktų Mindaugui akį patraukė vienas – seniai apdulkėjęs skrynelės kampas.

Among all these objects, one caught Mindaugas's eye—a dusty corner of an old chest.

Jis jį atidarė, kruopščiai nuvalė dulkes ir viduje rado prirašytų laiškų pluoštą.

He opened it, carefully wiped off the dust, and found a stack of written letters inside.

Jie buvo seni, rašaluoti motinos ranka.

They were old, penned by his mother’s hand.

Gilindamas į tą pluoštą, Mindaugas pajuto ryšį, kurio taip ilgai troško.

Delving into that stack, Mindaugas felt the connection he had longed for.

Vienas laiškas, labiausiai subrádęs ir kruopščiai laikomas kitų tarpelyje, buvo skausmingas, bet pilnas meilės.

One letter, the most worn and carefully kept among the others, was painful yet full of love.

Jo mama rašė apie sunkų sprendimą atsisakyti sūnaus, kad išgelbėtų jį nuo sunkaus gyvenimo.

His mother wrote about the difficult decision to give him up to save him from a hard life.

Nors tas klausimas dėl tapatybės visada buvo skaudus, dabar Mindaugas suprato, kokiu pasirinkimu jo gyvenimas susiklostė taip, kaip yra.

While the question of identity had always been painful, Mindaugas now understood how this choice had shaped his life as it was.

Laiškai pripildė jo širdį ramybės ir šilumos.

The letters filled his heart with peace and warmth.

Dabar jis suprato, kad niekada nebuvo paliktas be meilės, tik buvo apgobtame šviesos ir užauginimo.

Now he understood that he had never been left without love, he had merely been enveloped in light and nurturing.

Paslaptingas rudens vakaras atnešė jam atsakymus, kurių reikėjo.

The mysterious autumn evening brought him the answers he needed.

Mindaugas nusileido iš palėpės, lėtu žingsniu, bet su stipriau plakiančia širdimi.

Mindaugas descended from the attic, slowly but with a stronger beating heart.

Jautė, kad sugrįžo į apyvartą, priklausė darnai.

He felt that he had returned to circulation, belonged to harmony.

Su šia naujaomis žiniomis ir pasikeitusiu požiūriu į savo praeitį, Mindaugas pasiruošė švęsti savo aštuonioliktąjį gimtadienį – su savimi, kurį pažinojo iš naujo, su pagarbai savo motinos meilei.

With this new information and a changed perspective on his past, Mindaugas prepared to celebrate his eighteenth birthday—with the self he had rediscovered, with respect for his mother's love.

Jis žinojo, kad ateitis priklauso tik nuo jo, o praeityje galėjo rinktis tik meilę.

He knew that the future depended only on him, and in the past, he could only choose love.

Keičiantis lapų gamtos spektakliui, Mindaugas žingsniavo link namų su nauju savos gyvenimo kelio supratimu.

As the natural spectacle of changing leaves played out, Mindaugas walked toward home with a new understanding of his life's path.