Simonas stovėjo ant buvusio miesto centro stogo.

Simonas stood on the roof of the former city center.

Žemiau plytėjo dykantė, iš arti nebematyti žmonių, tik vietomis šmėsteli besirausiančių šunų šešėliai.

Below stretched desolation, up close no people could be seen, only occasionally the shadows of rummaging dogs flickered.

Pastatai, sugriauti karo ir laiko, laikėsi atokiai.

The buildings, destroyed by war and time, kept their distance.

Seniai, seniai praeitis buvo kitokia, bet dabar Simonui svarbiausia išgyventi šiandien.

Long ago, the past was different, but now the most important thing for Simonas was to survive today.

Rankoje jis laikė mažą nuotrauką - vienintelį prisiminimą apie šeimą.

In his hand, he held a small photograph—the only memory of his family.

Greta tyliai žingsniavo šalia, apžiūrinėjo aplinką aštriu žvilgsniu.

Greta walked silently beside him, surveying the surroundings with a sharp gaze.

„Turime judėti į rytus,“ pasakė Greta.

"We need to move east," said Greta.

„Ten galime rasti kažką.“

"There, we might find something."

Simonas linktelėjo.

Simonas nodded.

Jis vertino Gretos įžvalgas, nors moteris išlaikė šaltą atstumą.

He valued Greta's insights, even though the woman maintained a cold distance.

Pasaulis pasikeitė, ir užtikrintumas interpreterė jaukam vis mažiau svorio.

The world had changed, and certainty was becoming less and less reassuring.

Bet šios visatos centre Simonas sprendė kitokį klausimą.

But at the center of this universe, Simonas was grappling with a different question.

Ar jis turėtų dalintis kukliomis atsargomis su ja?

Should he share his meager supplies with her?

Nebuvo lengva pasitikėti kitais, ypač kai gyvybė tapo tokia nestabiliai laikina.

Trusting others was not easy, especially when life had become so precariously temporary.

Jie žingsniavo apleistomis gatvėmis.

They walked through abandoned streets.

Pasirodė, kad vasara rengiasi pabaigti savo pasirodymą; medis kitur kartais mėtė skaudančius lapus.

It seemed summer was preparing to end its appearance; trees here and there sometimes dropped aching leaves.

Po kurio laiko jie aptiko pastatą su atidraikusiomis lentomis.

After a while, they came across a building with loosened boards.

Simonas pirmas įlindo vidun.

Simonas was the first to crawl inside.

Viduje jie rado kelias dėžes su konservais.

Inside, they found several boxes of canned goods.

Tai buvo retas radinys.

It was a rare find.

„Skubėk, paimk ką galime,“ sušnibždėjo Simonas.

"Hurry, grab what we can," Simonas whispered.

Tačiau netrukus į patalpą įžengė dar viena grupė.

But soon, another group entered the room.

Akys susidūrė, įsiveržusi grupė stovėjo nustebusi, lygiai kaip ir Simonas su Greta.

Eyes met; the invading group stood surprised, just like Simonas and Greta.

„Mes čia atėjom pirmi,“ drąsiai tarė Greta.

"We came here first," Greta boldly said.

Šešėliuotoji grupė tyliai stebėjo, kol vienas iš jų pratarė: „Ko norite už dalį maisto?“

The shadowy group quietly watched until one of them asked, "What do you want for a share of the food?"

Simonas susimąstė.

Simonas pondered.

Galbūt tai buvo proga.

Maybe this was an opportunity.

Vietoj susipriešinimo jis pasiūlė mainus.

Instead of confrontation, he offered an exchange.

Informacija ir prekių dalinimasis.

Sharing of information and goods.

Buvo nelengva, bet kova nebuvo išeitis.

It was not easy, but fighting was not a solution.

Įtampa ėmė mažėti.

Tension began to decrease.

Pamažu grupės susitarė.

Gradually, the groups reached an agreement.

Jie pasidalino maistu ir žiniomis.

They shared the food and knowledge.

Simonas net pats stebėjosi, kaip lengviau gyventi galima, pasitikint nepažįstamais.

Simonas even surprised himself at how much easier life could be by trusting strangers.

Ir Greta pagaliau pradėjo atskleisti savo paslaptis, pasijuto laisvesnė.

And Greta finally began to reveal her secrets, feeling freer.

Tą vakarą, po saulėlydžio, Simonui švystelėjo mintis - galbūt pasaulis nebelaikytų vilčių.

That evening, after sunset, a thought flashed in Simonas's mind—perhaps the world no longer held hope.

Bet žmonės, kaip ir priešai įžūlio beždžionę, gali tapti draugais, nutiesiantis tiltus į ateitį.

But people, like foes with a mischievous monkey, can become friends, building bridges to the future.

Senos žaizdos lėtai sugijo, o baigiasi vasarai, Simonas ir Greta ėjo į naują kelią kartu, pasitikėdami daugiau.

Old wounds slowly healed, and as summer ended, Simonas and Greta walked on a new path together, trusting more.

Jie rado ne tik maisto, bet ir viltį.

They found not only food but also hope.