Birželio saulė plyšo per medžių lapus, užliejusi Bernardinų sodą šilta šviesa.

The June sun broke through the leaves of the trees, bathing Bernardinų garden in warm light.

Žydėjo gėlės, jų kvapas priminė vaikystę.

Flowers bloomed, their scent reminiscent of childhood.

Paupyje čiurleno upė; šalia jos vinguriavo siauri takeliai, dengiami šešėliais.

By the riverbank, the river murmured; alongside it, narrow paths meandered, covered in shadows.

Dainius lėtai žengė per sodą, jausdamas slegiantį sunkumą širdyje.

Dainius walked slowly through the garden, feeling a burdensome heaviness in his heart.

Pastaraisiais mėnesiais, kai gyvenimas pasuko netikėtu keliu, jis dažnai lankėsi čia, vildamasis rasti atsakymus gamtos ruože.

In recent months, as life took an unexpected turn, he frequently visited this place, hoping to find answers in the embrace of nature.

Jis stovėjo prieš spalvingą gėlių puokštę, bandydamas atsigauti, kai išgirdo pažįstamą balsą.

He stood before a colorful bouquet of flowers, trying to regain his composure when he heard a familiar voice.

"Dainiau? Tai tu?"

"Is that you, Dainius?"

Kalbėjo Eglė.

It was Eglė speaking.

Daug metų prabėgo nuo jų paskutinio susitikimo, tačiau jos šypsena buvo tokia pat šviesi ir užkrečianti.

Many years had passed since their last meeting, but her smile was as bright and infectious as ever.

"O viešpatie, kaip seniai nesimatėm," - ji tarė su džiaugsmu, apkabindama jį, "kaip tu laikaisi?"

"Oh my, it's been so long since we last saw each other," she said joyfully, hugging him, "how have you been?"

Dainius privalėjo šypsotis, nors viduje kilo sumaištis.

Dainius had to smile, though inside, he felt turmoil.

Jie ėjo kartu per žaliąjį rojų.

They walked together through the green paradise.

Eglė dalinosi naujienomis apie savo gyvenimą - jos akys žibėjo kalbant apie muziką, pomėgius ir draugus.

Eglė shared news of her life - her eyes sparkled as she talked about music, hobbies, and friends.

Ji buvo lyg vasaros žvaigždė, kuri visada šviečia net tamsiausią naktį.

She was like a summer star that always shines, even during the darkest night.

Jis jautė sąmyšį viduje, prisiminė praeities įvykius, kurių manė jau pamiršęs.

He felt confusion inside, recalling past events he thought he'd forgotten.

Jis norėjo kalbėti, tačiau dvejodamas nusprendė tylėti.

He wanted to speak, but hesitated and decided to remain silent.

Kelionę tęsdami prie seno tilto, Eglė pažvelgė jam į akis ir tyliai paklausė: "Tu turi ką papasakoti?

As they continued their journey to an old bridge, Eglė looked into his eyes and quietly asked, "Do you have something to tell?

Atrodo, kad kažką slepi."

It seems like you're hiding something."

Dainius nuleido galvą.

Dainius lowered his head.

"Kažkaip nežinau, ką daryti su viskuo, kas dabar vyksta," - jis pratarė, giliai įkvėpęs oro.

"Somehow, I don't know what to do with everything that's happening now," he uttered, taking a deep breath.

"Gyvenimas kažkaip ne taip einasi."

"Life isn't going the way it should."

Eglė išklausė supratingai.

Eglė listened with understanding.

Ji paėmė jo ranką ir paglostė.

She took his hand and patted it.

"Visi kartais pasimetame, bet tai gerai.

"We all get lost at times, but that's okay.

Tuomet galime atrasti naujus kelius.

Then we can discover new paths.

Ar nori apie tai pasikalbėti?"

Do you want to talk about it?"

Jie pasiliko ten ilgai, kalbėdami apie viską, kas buvo jų širdyse.

They stayed there for a long time, talking about everything that was on their hearts.

Eglės žodžiai buvo kaip gydomas balzamas.

Eglė’s words were like a healing balm.

Dainius, girdėdamas jos optimizmą, pajuto, kaip išsisklaido jo niūrumas.

Hearing her optimism, Dainius felt his gloom dissipate.

"Ačiū, kad išklausei," - jis pagaliau nusišypsojo, kai saulė lėtai slinko už medžių.

"Thank you for listening," he finally smiled as the sun slowly slipped behind the trees.

Jie atsisveikino prie sodo vartų.

They said their goodbyes at the garden gate.

Dainius paliko tą vietą, jausdamas didesnį ramybės jausmą, giliai įkvėpdamas vėsų vakaro orą.

Dainius left the place feeling a greater sense of peace, deeply inhaling the cool evening air.

Jis suprato, kad nėra vienas, ir kad visada yra kas nors, kas gali padėti rasti kelią.

He realized he wasn't alone and that there’s always someone who can help find the way.

Dainius grįždamas pažvelgė į dangų, kur pamažu žybsėjo žvaigždės.

As Dainius returned, he looked up at the sky, where stars were slowly beginning to twinkle.

Eglė jam paliko dovaną - viltį ir draugystę, ir tai buvo būtent tai, ko jam reikėjo tokią vasaros dieną, artėjant Valstybės dienai.

Eglė had left him a gift – hope and friendship, and it was exactly what he needed on such a summer day, as Statehood Day approached.