Vilniaus butas buvo mažas ir perpildytas.

The Vilniaus apartment was small and crowded.

Kiekvienas kampas priminė Eimantui apie jo šeimos istoriją.

Every corner reminded Eimantui of his family's history.

Mamos megzti audiniai ant sofos, tėčio senas laikrodis ant sienos, ir stalai, kurių kraštai nusitrynę nuo daugybės šeimos pietų.

His mother's knitted fabrics on the sofa, his father's old clock on the wall, and the tables whose edges were worn from countless family dinners.

Šį vakarą virtuvė alsavo keptais cepelinais.

Tonight, the kitchen was filled with the smell of fried cepelinais.

Oras kvepėjo ne tik bulvėmis ir mėsa, bet ir ankstesnių ginčų ašaromis.

The air smelled not only of potatoes and meat but also of tears from past arguments.

Eimantas sėdėjo prie stalo, o žvilgsnis klajojo tarp Jurga ir Domo.

Eimantas sat at the table, his gaze wandering between Jurga and Domo.

Jie buvo užsiėmę tyliu pešimu, nuleidę akis į savo lėkštes.

They were engaged in a silent squabble, their eyes lowered to their plates.

Tylėjimas buvo nepatogus, lyg pakibęs debesis, grasinantis sprogti bet kurią akimirką.

The silence was awkward, like a hanging cloud, threatening to explode at any moment.

„Pradėkim valgyt“, tyliai pasiūlė Eimantas, stengdamasis nuskandinti nejaukumą.

"Let's start eating," Eimantas quietly suggested, trying to drown out the discomfort.

Jis jautėsi tarsi būdamas viduriuo, tarp dviejų ugnikalnių, kurie netrukus ims spjaudyti ugnimi ir lavą.

He felt as if he was in the middle, between two volcanoes that would soon start spewing fire and lava.

Jis norėjo ramybės, bet ši šeima beveik niekada jos nerasdavo.

He wanted peace, but this family almost never found it.

Kai šakutės tyliai pradėjo brūžinti lėkštes, Jurga staiga pakėlė akis į Domą.

As forks quietly began to scrape against plates, Jurga suddenly raised her eyes to Domas.

„Gal galėtum bent kartą būti čia, neužslinkęs su pykčiu?

"Could you for once be here without bringing your anger?"

“ – jos balsas buvo aštrus kaip šukė.

her voice was as sharp as a shard.

Domo veidas iš karto paraudo.

Domo's face immediately turned red.

„O tu manai, kad esi geresnė?

"And you think you're any better?"

“ – atsikirtė Domas, beveik gniauždamas šakutę rankoje.

Domas retorted, almost squeezing the fork in his hand.

Eimantas atsiduso.

Eimantas sighed.

Šis ginčas tarp jo brolių visada buvo sunkesnis.

This argument between his siblings was always the hardest.

Jam reikėjo rasti būdą, kaip juos sutaikyti, bet nežinojo kaip.

He needed to find a way to reconcile them, but he didn't know how.

„Liaukitės!

"Stop it!"

“ pakėlė balsą, nors paprastai buvo tylus.

he raised his voice, although he was usually quiet.

„Visi turime savų problemų, bet mes esame šeima.

"We all have our problems, but we are family.

Negalime leisti pykti mus skaldyti.

We can't let anger divide us."

“Tyloje lėkščių garsai nuslopo.

The sound of plates gradually softened in the silence.

Eimantas jautė, kaip įtempta atmosfera tolsta, bent trumpam.

Eimantas felt the tense atmosphere easing, at least for a moment.

„Pasakykit, kas jus iš tikro neramina,“ jis toliau ramino, balsu, širdyje tikėdamasis ramybės.

"Tell me, what's really bothering you," he continued calmly, hoping for peace in his heart.

Buvo sunku, bet reikėjo išsiaiškinti.

It was difficult, but it was necessary to understand.

„Man reikia, kad mane suprastų,“ pagaliau prabilo Jurga, „Jaučiuosi visad antraeilė.

"I need to be understood," Jurga finally spoke up, "I always feel like I'm second-rate."

“Domas, atsidusęs, įsitrynė akis.

Domas, sighing, rubbed his eyes.

„Aš nenoriu kovoti.

"I don't want to fight.

Man tiesiog kartais neskanu klausytis, kokia gera turi būti mūsų šeima.

Sometimes I just can't stand hearing how perfect our family should be."

“Buvo momentas tylios pažangos.

There was a moment of silent progress.

Abi jauni veidai atspindėjo jų vidinius mūšius, Eimantas pajuto, kad galbūt šį vakarą pavyks.

Both young faces reflected their inner battles, and Eimantas felt that perhaps tonight would succeed.

Jis nors ir nesutarė viso, bet pabandė paaiškinti: „Niekas nėra tobulas.

Even though he didn't solve everything, he tried to explain: "No one is perfect.

Bet mums reikia bandyti, nes galų gale mes tik vieni kitus turim.

But we need to try, because in the end, we only have each other."

“Ištarus šiuos žodžius, Eimantas jautėsi išlaisvintas.

After saying these words, Eimantas felt freed.

Jis suprato, kad šeimoje ne viskas gali būti išspręsta per vieną vakarienę, bet pradėti dialogą - jau buvo žingsnis į priekį.

He realized that not everything in a family can be resolved over one dinner, but starting a dialogue was already a step forward.

Kai jie likusį vakarą valgė tyliai, jau su mažiau įtampos, negu pradžioje, Eimantas suprato, kad kartais pokytis prasideda nuo mažo žingsnio.

As they ate quietly for the rest of the evening, with less tension than at the beginning, Eimantas understood that sometimes change begins with a small step.

Kartais tai buvo tiesiog noras išgirsti vienas kitą.

Sometimes it was just the willingness to listen to each other.

Su pavasariu, už lango laukiant vasaros, galbūt ir jų gyvenimai taps šiek tiek šviesesni.

With spring waiting for summer outside the window, maybe their lives would also become a little brighter.