Rasai švilpė vėjas aplink veidą, kai ji žengė per snieguotą Dzūkijos nacionalinio parko mišką.

The wind whistled around Rasa's face as she stepped through the snowy forests of Dzūkijos Nacionalinio Parko.

Snigo, ir ji jautė, kaip šaltis skverbiasi į jos paltą, bet tą akimirką ji tikrai nesirūpino.

It was snowing, and she could feel the cold seeping into her coat, but at that moment, she truly didn't care.

Rasa buvo mokyklos mokytoja.

Rasa was a schoolteacher.

Jos kasdienybė buvo įtempta.

Her daily routine was intense.

Krūvis, mokiniai, dėmesys.

The workload, the students, the attention.

Jai reikėjo poilsio.

She needed a break.

Šis meditacijos retritas buvo tarsi išsigelbėjimas.

This meditation retreat was like a lifeline.

Su viltimi ir nerimu ji atvyko į miško gilumą, kur viskas buvo tyla ir ramybė.

With hope and anxiety, she arrived deep in the forest where everything was silence and tranquility.

Mindaugas, retrito vadovas, pasitiko ją su šilta šypsena.

Mindaugas, the retreat leader, greeted her with a warm smile.

"Sveika atvykusi, Rasa.

"Welcome, Rasa.

Čia rasi daug malonės," jis pasakė raminančiu balsu.

You will find a lot of grace here," he said in a soothing voice.

Jis taip pat atsisveikino su savo pasaulio triukšmu.

He too had bid farewell to the noise of the world.

Jo presence buvo ramybė, kurios Rasa troško.

His presence was the peace that Rasa longed for.

Tačiau pirmosiomis dienomis Rasa sunkiai susikaupė.

However, in the first few days, Rasa struggled to focus.

Mintys apie mokinius ir pamokų planus nuolatos veikė jos galvą.

Thoughts of her students and lesson plans kept running through her head.

Kaip vaikščiodama miško takais, ji matė žiemą sustingusius medžius, tarsi savo sugniuždytą sąmonę, ir negalėjo rasti užuovejos nuo vidinių audrų.

As she walked along the forest paths, she saw the trees frozen in winter, much like her overwhelmed mind, unable to find shelter from the internal storms.

Vieną šaltą rytą Mindaugas paskelbė dieną tyliai meditacijai po beržais ir pušimis.

One cold morning, Mindaugas announced a day of silent meditation under the birches and pines.

Rasa suprato, kad tai – jos šansas.

Rasa realized that this was her chance.

Ji liko nuošardyje, nutolusi nuo kitų žmonių akių.

She stayed on the fringe, away from the eyes of others.

Ji sėdėjo ant sniego, apklostyta šilta antklode, užmerkė akis, o šaltis lėtai prasiskverbė į jos sąmonę.

She sat on the snow, wrapped in a warm blanket, closed her eyes, and slowly let the cold penetrate her consciousness.

Tada įvyko kažkas nuostabaus.

Then something wonderful happened.

Giliai įkvėpusi, ji išgirdo tylų garsą – sniego tylą.

Taking a deep breath, she heard a quiet sound—the silence of the snow.

Kiekviena detalė atrodė aiški ir gryna.

Every detail seemed clear and pure.

Mintys apie ateinančius darbus, mokinius ir pamokas tiesiog pradingo, lyg tirpdamos pineinėje spinduliuojančio ramybės aura.

Thoughts about upcoming tasks, students, and lessons simply vanished, as if melting into the pine-illuminated aura of tranquility.

Čia ji atrado save, bunda kaip iš žiemos miego.

Here she found herself, awakening as if from a winter’s sleep.

Iš proto triukšmo atsirado aiškumas: ji galės rūpintis savimi ir mokiniais, kai šiems ateis laikas.

Out of the noise of the mind came clarity: she would be able to take care of herself and her students when the time came.

Kai Rasa išėjo iš retrito, apsivijo mintis ir širdį.

When Rasa left the retreat, her mind and heart were enveloped in thoughts.

Jos veide atsirado šypsena.

A smile appeared on her face.

Gyvenimas vėl turėjo tikslą.

Life had a purpose again.

Ji žinojo, kad grįš į mokyklą stipresnė, ramesnė ir pasirengusi naujam iššūkiui.

She knew she would return to school stronger, calmer, and ready for a new challenge.

Dovile, jos kolegė, pastebėjo, kaip pasikeitė Rasa, ir pasveikino ją su sugrįžimu.

Dovile, her colleague, noticed how Rasa had changed and welcomed her back.

Dzūkijos miškekas tyliai palydėjo Rasą į jos naują kelionę.

The forests of Dzūkija quietly accompanied Rasa on her new journey.

Jis buvo šaltas, bet jo šaltyje buvo naujo gyvenimo šiluma.

It was cold, but within its coldness was the warmth of a new life.