Snieginga žiema apgaubė viską baltu, tyliu apklotu.

A snowy winter enveloped everything in a white, silent blanket.

Tarp aukštų, sniegu padengtų pušų stūksojo maža bažnytėlė.

Among the tall, snow-covered pines stood a small chapel.

Ji buvo sena, bet visada spinduliavo šilumą ir ramybę.

It was old, but always radiated warmth and peace.

Šis savaitgalis pažadėjo būti kitoks — čia susirinko žmonės, norintys surasti vidinę ramybę ir atsigauti dvasinėje retrito aplinkoje.

This weekend promised to be different — people gathered here seeking inner peace and rejuvenation in the spiritual retreat environment.

Audra, mokytoja iš artimiausio miestelio, atvyko tikėdamasi rasti vidinę ramybę ir suprasti savo vertę.

Audra, a teacher from the nearest town, arrived hoping to find inner peace and understand her worth.

Ji jautėsi priblokšta nuolatinio gyvenimo triukšmo ir kovos su savo trūkumais.

She felt overwhelmed by the constant noise of life and her struggles with personal shortcomings.

Žiūrėdama į besikaupusius sniego lašus ant lango, ji jautė, kad šis savaitgalis galėtų jai padėti rasti atsakymus.

Watching the accumulating snowflakes on the window, she felt that this weekend might help her find answers.

Jokūbas, inžinierius, įsikūręs šalia sėdinčiame kitoje bažnytėlės pusėje, taip pat turėjo savo priežastį atvykti čia.

Jokūbas, an engineer seated on the other side of the chapel, also had his reasons for being there.

Jis išgyveno sudėtingą išsiskyrimą ir jautėsi vienišas.

He was going through a difficult breakup and felt lonely.

Jis tikėjosi rasti džiaugsmą ir išmokti vėl pasitikėti žmonėmis.

He hoped to find joy and learn to trust people again.

Savaitgalis prasidėjo bendra sesija, kurioje visi buvo kviečiami dalyvauti.

The weekend began with a group session in which everyone was invited to participate.

Kambarys buvo šiltas, užpildytas žmonių balsais ir tylos skirtomis akimirkomis.

The room was warm, filled with the sound of voices and moments devoted to silence.

Audra nusprendė sudalyvauti diskusijoje apie pažeidžiamumą.

Audra decided to join the discussion on vulnerability.

Ji bijojo, kad bus nesuprasta ar net atstumta, bet jautė, kad atėjo laikas tai išbandyti.

She was afraid of being misunderstood or even rejected, but felt it was time to try.

Jokūbas taip pat pasiryžo – nors atsargiai, bet pasirinko papasakoti savo istoriją.

Jokūbas also decided to open up — carefully, but he chose to share his story.

Kiekvienu žodžiu jis jautėsi šiek tiek lengviau, o galų gale, kai jis baigė kalbėti, kita pusėje sėdinti Audra švelniai į jį pažvelgė ir linktelėjo.

With each word, he felt a bit lighter, and by the end, when he finished speaking, across from him, Audra looked at him gently and nodded.

Jos palaikymas buvo tarsi šiltas atokvėpis, kurio Jokūbas netikėtai net neatpažino kaip reikalingo.

Her support was like a warm sigh, which Jokūbas unexpectedly realized he needed.

Kalbėdami jie suprato, kad jų patirtys turi daug bendro.

As they talked, they realized their experiences had much in common.

Jos nesudėtingas, bet nuoširdus noras būti išgirsta ir jo ramus, bet atsargus gebėjimas išklausyti sukūrė tokią aplinką, kurioje abu pasijuto suprasti ir priimti.

Her unpretentious yet sincere desire to be heard and his calm yet cautious ability to listen created an environment where both felt understood and accepted.

Paskutinę retrito dieną, ant sniego danga uždengto bažnytėlės slenksčio, Audra ir Jokūbas apsikeitė kontaktais.

On the last day of the retreat, on the snow-covered threshold of the chapel, Audra and Jokūbas exchanged contacts.

Jie pažadėjo vienas kitam susitikti miesto kavinėje, kai tik jie sugrįš į savo kasdienybę.

They promised to meet each other in a city café once they returned to their daily lives.

Audra pagaliau jautėsi priimta, suprasdama, kad yra vertinga tokia, kokia yra.

Audra finally felt accepted, understanding that she was valuable just as she was.

Jos širdis šildė draugystės, net jei tik besimezgančios, viltis.

Her heart warmed by the hope of friendship, even if just beginning.

Jokūbas, dėka naujo ryšio sukurto švelnumo, atvėrė savo širdį naujai draugystei, sutikdamas, kad viskas gali būti dar ne viskas prarasta.

Jokūbas, thanks to the gentle bond of the new connection, opened his heart to new friendship, agreeing that perhaps not everything was lost.

Ir nors sniegas tirpo, jų vidoj pradėjo augti naujos draugystės žiedas, kuris pažadėjo būti stiprus ir tikras.

And though the snow melted, within them began to grow the blossom of a new friendship that promised to be strong and true.