Rūta stovėjo didingoje salėje, kurios sienos papuoštos lietuviškų vėliavų spalvomis.

Rūta stood in a majestic hall, its walls adorned with the colors of the Lithuanian flag.

Žemė už lango buvo padengta sniego sluoksniu, Vilniaus senamiesčio akmenys žvilgėjo tarsi kristalai.

The ground outside the window was covered with a layer of snow, and the stones of Vilnius Old Town glistened like crystals.

Tarptautinis sumanymas į miestą sutraukė daugybę studentų iš įvairių pasaulio šalių.

An international initiative had brought many students from various countries to the city.

Rūta stovėjo prieš stovėdama konkurso pradžioje ir jautė, kaip širdis plakė jos krūtinėje.

Rūta stood at the start of the competition, feeling her heart beating in her chest.

"Eglė, ar tu jautiesi pasiruošusi?

"Eglė, are you feeling ready?"

" - paklausė Mantas, stovintis šalia.

Mantas, standing next to her, asked.

"Mantas, man baisu," - prisipažino Rūta.

"Mantas, I'm scared," Rūta confessed.

Ji buvo aistringa istorijai, bet abejonės dėl savo gebėjimų jos nesikratė.

She was passionate about history, but doubts about her abilities wouldn't leave her.

Ji jautė atsakomybę ne tik prieš save, bet ir prieš šeimą kaime.

She felt responsibility not only to herself but also to her family in the countryside.

Mantas šyptelėjo Rūtai.

Mantas smiled at Rūta.

"Tu gali!

"You can do it!

Atsimink tai, ką sakydavo tavo močiutė.

Remember what your grandmother used to say."

"Rūta prisiminė savo močiutės žodžius: „Tavo šaknys yra tavo stiprybė.

Rūta recalled her grandmother's words: "Your roots are your strength."

“ Ji giliai įkvėpė ir pažadėjo sau pasikliauti šiais žodžiais.

She took a deep breath and promised herself to rely on those words.

Ji nuolat galvojo apie Lietuvą, jos istoriją ir žmones, kurie kovojo už laisvę bei nepriklausomybės dieną, kurią visi minėjo.

She constantly thought about Lithuania, its history, and the people who fought for freedom and Independence Day, which everyone commemorated.

Prasidėjo akademinis konkursas.

The academic competition began.

Rūta stebėjo kitus dalyvius.

Rūta observed the other participants.

Vieni kalbėjo laisvai, kiti nedrąsiai.

Some spoke freely, others hesitantly.

Kiekvienas turėjo savų stiprybių.

Each had their own strengths.

Pamažu atėjo ir jos eilė.

Gradually, her turn came.

Klausimą apie svarbų istorijos momentą neišgąsdino jos, bet paskatino parodyti, ką ji gali.

The question about an important moment in history didn't frighten her but encouraged her to show what she could do.

Klausimas: "Ką Lietuvos nepriklausomybė reiškia tau kaip jaunam žmogui?

The question: "What does Lithuanian independence mean to you as a young person?"

" Rūta sustojo pagalvoti, atsakądama iš širdies.

Rūta paused to think, responding from the heart.

Ji atsakė apie tai, kaip nepriklausomybė yra ne tik laisvės simbolis, bet ir galimybė kurti bei puoselėti savo kultūrą.

She answered about how independence is not only a symbol of freedom but also an opportunity to create and nurture her culture.

Ji kalbėjo apie didžiuosius Lietuvos kunigaikščius, apie Vytautą Didįjį, apie kovas už nepriklausomybę ir apie visus tuos drąsius žmones, kurie kovojo už savo tautą.

She spoke about the great Lithuanian dukes, about Vytautas Didysis, about the struggles for independence, and all those brave people who fought for their nation.

Kai ji baigė, salė nuščiuvusi laukė vertinimo.

When she finished, the hall waited in silence for the evaluation.

Staiga, pasigirdo plojimai.

Suddenly, applause broke out.

Eglė ir Mantas žiūrėjo į ją šviesiom akim.

Eglė and Mantas looked at her with bright eyes.

Ji jautėsi triumfuojanti.

She felt triumphant.

Ji įveikė savo baimes ir pasidalino savo širdimi su kitais.

She had overcome her fears and shared her heart with others.

Rūta laimėjo varžybas.

Rūta won the competition.

Ji jautė, kaip tekantį pergalės jaudulį apima tikrasis pasididžiavimas savo kultūra ir praeitimi.

She felt the thrill of victory transforming into genuine pride in her culture and past.

Ją džiugino, kad galėjo pasisakyti už savo šaknis, kad močiutės žodžiai tapo jos stiprybės šaltiniu.

She was delighted that she could speak out for her roots, that her grandmother's words became a source of her strength.

Dabar ji žinojo, kad jos balsas turi galią ir kad ji niekada nepamirš, kas ji yra ir iš kur atėjo.

Now she knew that her voice had power and that she would never forget who she was and where she came from.

Salės durys pravėrė naujos galimybės, bet Rūtos širdyje amžinai liks tas stiprybės jausmas ir didžiavimosi tauta liepsna.

The doors of the hall opened to new opportunities, but the feeling of strength and the flame of pride in her nation would remain in Rūta's heart forever.