Trakų pilis stovėjo kaip paslaptinga sargybinė, žvelgdama į užšalusius ežero vandenis.

The Trakai castle stood like a mysterious guardian, watching over the frozen waters of the lake.

Žiemos šaltyje apsigaubndama sniego skraiste, ji švytėjo it stebuklas.

In the winter cold, wrapped in a blanket of snow, it shone like a miracle.

Buvo Valentino diena, o ant ledo žaidė grupė draugų.

It was Valentine's Day, and a group of friends played on the ice.

Linas, su šypsena veide, pasirinko tinkamą momentą.

Linas, with a smile on his face, chose the right moment.

Jis norėjo, kad ši diena būtų ypatinga.

He wanted this day to be special.

Jam patiko Rūta, bet ji to nežinojo.

He liked Rūta, but she didn't know.

Aistė, geriausia jų draugė, laužė ledus keldama visiems nuotaiką, juokėsi.

Aistė, their best friend, broke the ice by lifting everyone's spirits, laughing.

Ji norėjo, kad Linas ir Rūta praleistų kuo daugiau laiko kartu.

She wanted Linas and Rūta to spend as much time together as possible.

Saulė nuskendo horizonte, palikdama rožinius ir oranžinius atspindžius ant snieguotos žemės.

The sun sank into the horizon, leaving pink and orange reflections on the snowy ground.

Linas jautė, kad atėjo tinkamas momentas.

Linas felt that the right moment had come.

Jis patylino tempą, kviesdamas Rūtą sustoti prie pilies, kurios šešėlis krisdavo ant ledo kaip švelnus antklodė.

He slowed down, inviting Rūta to stop by the castle, whose shadow fell on the ice like a gentle blanket.

Rūta džiaugėsi akimirka, žiūrėdama į šaltą, bet nuostabų peizažą.

Rūta enjoyed the moment, gazing at the cold but wonderful landscape.

„Kokia graži diena,“ tarė ji švytėdama.

"What a beautiful day," she said, glowing.

Linas žinojo, kad nepasikarščiavęs nieko nepasieks.

Linas knew that if he hesitated, he would achieve nothing.

Jo rankos drebėjo, tačiau jis pasistengė būti ramus.

His hands trembled, but he tried to remain calm.

„Rūta...“ – prabilo jis tyliai.

"Rūta..." – he spoke quietly.

Rūta atsisuko, jos akys spindėjo smalsumu.

Rūta turned, her eyes shining with curiosity.

Linas giliau įkvėpė.

Linas took a deeper breath.

„Man patinka Tu daugiau nei draugė.“

"I like you more than a friend."

Rūta suabejojo, stebėdama Lino veidą.

Rūta hesitated, watching Linas's face.

„Ar tikrai?“ – sakė ji nustebusi.

"Really?" – she said, surprised.

Linas linktelėjo, jausdamas, kaip iš jo pečių krenta sunkumas.

Linas nodded, feeling the weight lift from his shoulders.

Aistė stebėjo iš nuotolio, šypsodamasi kaip pasirodžiusios saulės spindulys.

Aistė watched from a distance, smiling like a ray of the emerging sun.

Rūta pasijuto laiminga, suvokdama, kad Linas visuomet buvo šalia ir padedavo.

Rūta felt happy, realizing that Linas had always been there and was supportive.

„Ačiū, kad esi su manimi,“ tarė ji minkštu balsu.

"Thank you for being with me," she said in a soft voice.

Vakaro žvaigždės įsižiebė, o jų draugystė pradėjo naują kelionę tuo magišku vakaru.

The evening stars lit up, and their friendship began a new journey on that magical evening.

Linas tapo drąsesnis, o Rūta įžvelgė jų santykiuose kažką daugiau.

Linas became braver, and Rūta saw something more in their relationship.

Jutiklėmis laukiančius paslėptus jausmus dabar glėbesčiavo sniegas, pilis ir širdys.

The snow, the castle, and their hearts now embraced the hidden feelings waiting to be discovered.