Giliai po žeme, kur dangus niekada nepasiekia, Mindaugas gyveno savo mažame bunkeryje.

Deep underground, where the sky never reaches, Mindaugas lived in his small bunker.

Už durų jo klausėsi žiemos audros, šniokščiančios su stipriu vėju ir sniegu.

Outside the door, winter storms listened, roaring with strong winds and snow.

Bunkeryje buvo šalta, šviesa neaiški, sienos dūzgėjo nuo vėjo.

The bunker was cold, the light dim, and the walls hummed from the wind.

Šiandien buvo Valentino diena.

Today was Valentine's Day.

Viršuje, mieste, visur buvo šventiškai išpuoštos parduotuvės, pilnos raudonų širdelių ir saldumynų.

Above, in the city, stores were festively decorated everywhere, full of red hearts and sweets.

Tai buvo gera diena likti pasislėpus.

It was a good day to stay hidden.

Mindaugas nemėgo šventės, ji jam primindavo apie vienatvę.

Mindaugas did not like the holiday; it reminded him of loneliness.

Jis norėjo ištverti audrą iki pabaigos, nesukeldamas grėsmės savo saugumui.

He wanted to endure the storm to the end without compromising his safety.

Deja, atsargos greitai baigėsi.

Unfortunately, supplies were quickly running out.

Cielą savaitę Mindaugui reikėjo taupyti konservų ir vandens atsargas.

For an entire week, Mindaugas needed to ration his canned goods and water supplies.

Jis jautė, kad artėja laikas, kai teks išeiti į pavojingą sniegą.

He felt the time was approaching when he would have to venture into the dangerous snow.

"Ar tikrai turėčiau?

"Should I really?"

" galvojo jis nuolat.

he constantly thought.

Viena diena, kai audra pasiekė piką, paslaptingas balsas pasigirdo iš palydovinio radijo.

One day, when the storm reached its peak, a mysterious voice sounded from the satellite radio.

Tai buvo Eglė.

It was Eglė.

Ji, kaip ir Mindaugas, buvo survivalistė, turėjo savo bunkerį netoliese, tačiau pati turėjo sunkumų su atsargomis.

She, like Mindaugas, was a survivalist, had her own bunker nearby but was having difficulties with supplies.

„Mindaugai, tu girdi mane?

"Mindaugas, do you hear me?"

“ – šaukė ji per radiją.

she called over the radio.

Mindaugas susimąstė.

Mindaugas pondered.

Jis mėgo būti vienas, bet pagalba buvo vienintelė išeitis iš situacijos.

He enjoyed being alone, but help was the only solution to the situation.

Mindaugas nusprendė pasikalbėti su Egle.

Mindaugas decided to talk to Eglė.

Jie susitarė susitikti tarp jų bunkeriuose, kur galėtų kartu apžiūrėti savo išteklius.

They agreed to meet between their bunkers, where they could jointly review their resources.

Susitikę jie suprato, kad jei sujungs savo atsargas, jos pakaks iki audros pabaigos.

When they met, they realized that if they combined their supplies, it would be enough until the storm passed.

„Mes galime tai padaryti, Mindaugai“ – sakė Eglė, šypsodama sena, padavusia dėžę su konservais.

"We can do this, Mindaugas," said Eglė, smiling as she handed over a box of canned goods.

"Nelengva būti vienam, bet jei kartu dirbsime, viskas bus gerai.

"It's not easy being alone, but if we work together, everything will be fine."

"Mindaugui tai buvo nauja patirtis.

For Mindaugas, this was a new experience.

Jis pradėjo jausti, kad galbūt vienatvė nebuvo vienintelis atsakymas.

He began to feel that perhaps solitude was not the only answer.

Dalindamiesi maistu, jie taip pat dalinosi pokalbiais ir prisiminimais.

Sharing food, they also shared conversations and memories.

Rasa, Eglės sesuo, taip pat prisijungė prie jų per radijo ryšį, primindama, kad svarbiausia yra būti kartu.

Rasa, Eglė's sister, also joined them over the radio, reminding them that the most important thing is to be together.

Kai audra pagaliau nurimo, Mindaugas pajuto, kad ne tik išgyveno gamtos išbandymą, bet ir nuvijo savo baimes būti vienam.

When the storm finally calmed, Mindaugas felt he had not only survived nature's test but had also chased away his fears of being alone.

Jis su Egle surado tai, ko ieškojo – naują draugystę ir ramybę.

He and Eglė found what they were looking for—a new friendship and peace.

Po žeme, jų bunkeriai buvo kaip maži namai, kuriuose jie suprato tikrąją bendrystės prasmę.

Underground, their bunkers were like small homes where they understood the true meaning of community.

Dabar, kai audros dingo, ir sniegas atėjo į pabaigą, jie jautėsi sustiprėję ir pasiruošę sutikti naują dieną.

Now, with the storms gone and the snow coming to an end, they felt strengthened and ready to face a new day.