Šaltą žiemos popietę, kai miestas snigo didelėmis pusnimis, Jokūbas nedrąsiai pravėrė seno bunkerio duris.

On a cold winter afternoon, when the city was snowing with large drifts, Jokūbas hesitantly opened the door of an old bunker.

Viduje – šalta ir niūru, tačiau durys atsiskleidė į mažą, jaukų kambarėlį su betoninėmis sienomis.

Inside, it was cold and gloomy, but the door revealed a small, cozy room with concrete walls.

Maža širdelės formos dekoracija kabėjo patalpos kertėje – vienintelis priminimas apie šiandienos Valentino dieną.

A small heart-shaped decoration hung in the corner of the room – a solitary reminder of today’s Valentine's Day.

Ieva atvyko po valandėlės, atsinešdama šiek tiek šilumos su savimi.

Ieva arrived an hour later, bringing a bit of warmth with her.

"Sveikas, Jokūbai", - tarė ji švelniai, tačiau jaudulys nelietė jų abiejų metų susikaupusių emocijų.

"Hello, Jokūbai," she said softly, but the excitement touched the years of accumulated emotions both had.

Jie nebuvo kalbėjęs metų metus, tačiau Jokūbas jautė, kad pats laikas ką nors daryti.

They hadn't spoken for years, but Jokūbas felt it was time to do something.

Laikas buvo neilgas, nes ore tvyrojo grėsmė.

Time was short because a threat loomed in the air.

Jokūbas norėjo apsaugoti Ievą, tačiau ne tik nuo išorės, bet ir nuo vidinių abiejų randų, kurie buvo giliai įsirėžę jų širdyse.

Jokūbas wanted to protect Ieva, but not just from the outside, also from the internal scars that were deeply etched in their hearts.

Jis jautė kaltę dėl praeities, už tą kartą, kai jis paliko šeimą ir supykdė Ievą.

He felt guilty about the past, for the time he left the family and angered Ieva.

Ieva buvo jausmingesnė, norėjo atkurti jų santykį.

Ieva was more emotional, wanting to restore their relationship.

Kalbos buvo nedaug, nes abu nenorėjo pradėti iškart.

There was little conversation since neither wanted to start right away.

Bunkeryje buvo šalta, bet kartu ir jauku, kadangi jie buvo drauge.

The bunker was cold, yet cozy, because they were together.

Valandų bėgyje, nedideli pokalbiai lyg pavasario saulės šiluma šildė jų ryšį.

As hours passed, little conversations warmed their bond like the warmth of the spring sun.

Pokalbiai vyko apie vaikystę, apie smulkmenas ir prisiminimus, kuriuos užgožė laikui bėgant augantys nesutarimai.

They talked about childhood, about little things and memories overshadowed by the growing disagreements over time.

Bet staiga viskas paskendo tamsoje.

But suddenly everything was engulfed in darkness.

Elektros išsijungimas juos priverė susitelkti vienas į kitą.

The power cut forced them to focus on one another.

Jokūbas nužvelgė Ievą ir suprato, kad tai yra būtent ta akimirka.

Jokūbas looked at Ieva and realized this was the moment.

"Atleisk, Ieva," - tarė Jokūbas be užuolankų, pagaliau laužydamas savo tylą.

"Forgive me, Ieva," said Jokūbas straightforwardly, finally breaking his silence.

"Aš esu kaltas.

"I am to blame.

Norėjau tik geriausio, bet nežinojau, kaip tai išreikšti."

I only wanted the best, but I didn’t know how to express it."

Tamsa juos apsupo, tačiau juos sujungė ir priverė pasitikėti vienas kitu.

The darkness surrounded them, yet it also united them and made them trust each other.

Visa tai, kas buvo anksčiau, rodėsi menkniekis prieš jų norą būti šeima.

Everything that had happened before seemed trivial compared to their desire to be a family.

Kai elektra pagaliau sugrįžo, jaukūs lempelės šviesos spinduliai apšvietė ne tik bunkerį, bet ir dvi susiglaudusias sielas.

When the electricity finally returned, the warm glow of the lamps illuminated not just the bunker, but also two united souls.

Jokūbas ir Ieva dabar stovėjo arčiau nei bet kada anksčiau.

Jokūbas and Ieva now stood closer than ever before.

Jie suprato, kad, nepaisant visų nesutarimų, svarbiausia yra meilė ir atvirumas.

They realized that despite all disagreements, the most important things were love and openness.

Jokūbas švelniai paėmė sesers ranką.

Jokūbas gently took his sister’s hand.

"Pradedam iš naujo?" - paklausė jis, žiūrėdamas į akis, pilnas supratingumo.

"Shall we start anew?" he asked, looking into her eyes full of understanding.

"Taip," - atsakė Ieva su šypsena.

"Yes," replied Ieva with a smile.

Jie išėjo iš bunkerio į snieguotą žiemos peizažą.

They walked out of the bunker into the snowy winter landscape.

O prieš akis jiems laukė nepasidavusiems sieloms skirti nauji, šviesesni laikai.

Ahead of them awaited brighter times meant for souls that do not give up.