Gabija stovėjo prie parko vartų, sniegas tyliai krito ant jos šviesių plaukų.

Gabija stood at the gates of the park, snow quietly falling on her light-colored hair.

Šiandien buvo Kalėdos, ir Vingio parkas atrodė lyg pasaka iš žiemos stebuklo.

Today was Christmas, and Vingio parkas looked like a winter wonderland fairy tale.

Pušys vilkėjo sniego mante, šviesos mirgėjo tarp plikų šakų, o švelnia muzika skambėjo toli fone.

The pines wore a snow-covered cloak, lights flickered between bare branches, and gentle music played softly in the background.

Parkas buvo pilnas šeimų, vaikų krykštavimas maišėsi su rogėmis, slystančiomis nuo kalnų.

The park was full of families, with the laughter of children mixing with sleds sliding down the hills.

Širdyje Gabija jautė sunkumą.

In her heart, Gabija felt a heaviness.

Ji troško prakalbinti Mantą, savo vyresnį brolį, su kuriuo jų santykiai pastaruoju metu tapo įtempti.

She longed to speak to Mantas, her older brother, with whom her relationship had recently become strained.

Mantas, kaip visada, jautėsi spaudžiamas šeimos reikalavimų.

Mantas, as always, felt pressured by family expectations.

Gabija žinojo, kad šiandien ji turėjo progą keisti situaciją.

Gabija knew that today she had a chance to change the situation.

Akimirka ir Mantas atėjo, virš galvos nešdamasis raudoną kepurę su bumbulu.

Just then, Mantas arrived, wearing a red hat with a pom-pom.

Jis šypsojosi, tačiau Gabija matė nuovargį jo akyse.

He was smiling, but Gabija saw the fatigue in his eyes.

Jie pradėjo vaikščioti, jų pėdos girgždėjo sniege.

They began to walk, their feet crunching in the snow.

„Kaip jautiesi, Mantas?

"How are you feeling, Mantas?"

“ - klausė Gabija, stengdamasi, kad jos balsas skambėtų natūraliai.

asked Gabija, trying to make her voice sound natural.

„Pastaruoju metu tu buvai.

"Lately, you've been...

toli.

distant."

“Mantas kukliai nusišypsojo, bet jos akys buvo rimtos.

Mantas gave a modest smile, but his eyes were serious.

„Žinau, Gabija.

"I know, Gabija.

Kartais aš jaučiuosi, kad visi laukia per daug iš manęs.

Sometimes I feel like everyone expects too much from me.

Jaučiuosi pavargęs.

I feel tired."

“Gabija sustojo, pažvelgė jam į akis.

Gabija stopped, looked him in the eyes.

„Aš tau padėsiu.

"I will help you.

Galime padėti vienas kitam, žinai?

We can help each other, you know?"

“Nužvelgęs seserį, Mantas suprato nuoširdumą jos žodžiuose.

Looking at his sister, Mantas understood the sincerity in her words.

„Aš nenoriu, kad tu jaustumeisi viena.

"I don't want you to feel alone.

Atsiprašau už mano nesprantamas uždarumas.

I'm sorry for my inexplicable withdrawal."

“Jie stovėjo šalia didelių eglių, besigailėjimai ir pažadai sklido aplink.

They stood beside the large fir trees, regrets and promises circulating around them.

Gabija suprato, kad jų santykiai, kaip ir šis parkas, gali būti gražūs, jei abu puoselės juos.

Gabija realized that their relationship, like this park, could be beautiful if both nurtured it.

„Aš nebesijaučiu viena.

"I don't feel alone anymore.

Ir tu neturėtum vienas nešti visas naštas.

And you shouldn't carry all the burdens by yourself."

“Kalėdų šviesa švietė virš jų, kaip pažadas, kad viskas bus gerai.

The Christmas light shone above them like a promise that everything would be alright.

Jie tęsė vaikščioti, ranka rankoje, einančiais pilnu sniegu keliu.

They continued to walk, hand in hand, along the snow-covered path.

Gabijos ir Manto širdys suprato viena kitą, o žvaigždės atsispindėjo jų šviesiose akyse.

Gabija's and Mantas's hearts understood each other, and the stars reflected in their bright eyes.

Vingio parkas buvo stebuklas, bet tikra magija buvo ši nauja jų santykių pradžia.

Vingio parkas was a wonder, but the true magic was this new beginning in their relationship.

Ilgainiui jie suprato, kad šeima — tai ne tik pareiga, bet ir džiaugsmas būti kartu, viena komanda.

Over time, they realized that family is not just a duty, but also the joy of being together, as one team.