Vingio parkas rudens rytą buvo kaip iš paveikslo.

Vingio Park on an autumn morning was like something from a painting.

Medžių lapai, praradę savo žalią spalvą, palengva krisdavo ant žemės, sukurdamas margą kilimą po kojomis.

The leaves of the trees, having lost their green color, were gently falling to the ground, creating a colorful carpet underfoot.

Dovydas stovėjo prie tako krašto, įkvepiantis šaltą, gaivų orą.

Dovydas stood at the edge of the path, inhaling the cold, refreshing air.

Jo draugė Rūta jau spėjo jam du kartus pamokyti: "Eime, bus smagu!

His friend Rūta had already managed to urge him twice: "Let's go, it'll be fun!"

"Rūta niekada neleido Dovydui pasinerti į baimę.

Rūta never let Dovydas succumb to fear.

Jos optimizmas ir energija buvo visada šalia, pasiruošusi įtraukti jį į naujus nuotykius.

Her optimism and energy were always there, ready to draw him into new adventures.

Dovydas visada rūpinosi savo sveikata, bet šiandien norėjo būti drąsesnis.

Dovydas was always concerned about his health, but today he wanted to be braver.

"Gerai," pagaliau atsakė jis.

"Alright," he finally replied.

"Bandykime.

"Let's try."

"Jiedu pradėjo lengvai bėgti parko taku, džiaugdamiesi spalvingu rudens grožiu.

The two of them started jogging along the park path, enjoying the colorful autumn beauty.

Oro šaltumas kuteno nosį ir žadino kūną.

The chill in the air tickled the nose and awakened the body.

Dovydas jautėsi laisvas, šyptelėjo Rūtai, kuri šokinėjo tarp lapų kaip vaikas.

Dovydas felt free, smiling at Rūta, who was jumping through the leaves like a child.

Staiga, be jokio įspėjimo, Dovydui pasidarė sunku kvėpuoti.

Suddenly, without warning, Dovydas found it difficult to breathe.

Jo krūtinę suspaudė, o šaltas oras tarsi įstrigo gerklėje.

His chest tightened, and the cold air seemed to stick in his throat.

Dovydas sustojo, bandydamas sugauti kvapą.

Dovydas stopped, trying to catch his breath.

Akys išdidėjo, o rankos instinktyviai sugriebė švarką.

His eyes widened, and his hands instinctively grabbed his jacket.

Rūta iš karto pastebėjo problemą.

Rūta immediately noticed the problem.

Jos veide atsirado rūpestis, bet ji veikė greitai ir ramiai.

Concern appeared on her face, but she acted quickly and calmly.

"Sėsk," sakė ji, kreipdamasi į artimiausią suoliuką.

"Sit down," she said, directing him to the nearest bench.

"Tu turi inhaliatorių?

"Do you have your inhaler?"

"Dovydas greitai sumetino galvą ir traukdamasis iš kišenės mažą purkštuką, godžiai įkvėpė vaistus.

Dovydas quickly nodded and, pulling a small inhaler from his pocket, eagerly inhaled the medication.

Kvėpavimas po truputį ėmė normalizuotis.

His breathing gradually began to normalize.

Jis jautėsi dėkingas Rūtai jos palaikymo ir ramybės dėka.

He felt grateful for Rūta's support and calmness.

Kai kvėpavimas pasidarė lengvesnis, Dovydas įsižiūrėjo į krakmolytais lapais padengtą parką.

As his breathing became easier, Dovydas gazed at the park covered in crunchy leaves.

"Atleisk, Rūta, aš galbūt iššokau aukščiau nei galėjau," prabilo jis su menku šypsniu.

"Sorry, Rūta, maybe I bit off more than I could chew," he spoke with a faint smile.

Rūta suspaudė jo ranką ir atsakė: "Nesijaudink.

Rūta squeezed his hand and replied, "Don't worry.

Mes turime laiko.

We have time.

Ar gal norėtum pasivaikščioti?

Would you like to take a walk?"

"Dovydas linktelėjo.

Dovydas nodded.

"Taip, pasivaikščiojimas būtų puiku.

"Yes, a walk would be great."

"Jie neskubėdami judėjo parko takais, kalbėdamiesi apie visokius niekus ir žavėdamiesi besikeičiančiu metų laikų grožiu.

They moved leisurely along the park paths, chatting about various trivialities and marveling at the changing beauty of the seasons.

Dovydas suprato, kad svarbu rasti pusiausvyrą.

Dovydas realized that it's important to find balance.

Baimė neturi neleisti jam mėgautis gyvenimu.

Fear shouldn't keep him from enjoying life.

Su Rūtos pagalba jis pasijuto tvirtesnis, norintis daugiau, bet pasiruošęs klausytis savo kūno ir atsigauti, kai tam ateis laikas.

With Rūta's help, he felt stronger, wanting more, but ready to listen to his body and recover when the time came.

Taip pasibaigė rudens diena Vingio parke – lėtai, bet pilna artumo ir nuotykių pažado kitą dieną.

Thus ended the autumn day in Vingio Park—slowly, but full of closeness and the promise of adventure the next day.