Rudenio popietėse, kai šaltas vėjas švilpaudavo tarp medžių, Gediminas dažnai stovėdavo prie didelio internatinės mokyklos lango.

On autumn afternoons, when the cold wind whistled through the trees, Gediminas often stood by the large window of the boarding school.

Jis stebėdavo, kaip rudeniniai lapai sūkuriuoja ore.

He watched as the autumn leaves swirled in the air.

Mokykla buvo įsikūrusi tykiame kampelyje, apsupta medžių ir lapų kilimo.

The school was located in a quiet corner, surrounded by trees and a carpet of leaves.

Gediminas jautėsi kaip tas vienas lapas, pakibęs tarp dangaus ir žemės.

Gediminas felt like that one leaf, suspended between the sky and the earth.

Gediminas buvo uolus mokinys.

Gediminas was a diligent student.

Jo šeima, gyvenanti už kelių šimtų kilometrų, buvo labai svarbi.

His family, living a few hundred kilometers away, was very important to him.

Jis norėjo atlikti puikų darbą ir padaryti juos didžiuotis.

He wanted to do an excellent job and make them proud.

Tačiau pastaruoju metu jis jautėsi vis blogiau.

However, lately, he had been feeling worse.

Gediminas dažnai sirgo.

Gediminas was often sick.

Jo galvoje sukosi migla, o kartais jis net negalėjo susikaupti mokydamasis.

His head was foggy, and sometimes he couldn’t even concentrate on his studies.

Jis nenorėjo niekam sakyti.

He didn't want to tell anyone.

Jis bijojo, kad šeima nusimins, jei sužinos, kad jis nebesugeba puikiai mokytis.

He was afraid that his family would be upset if they found out he wasn’t able to study well anymore.

Jis taip pat nenorėjo, kad draugai manytų, kad jis silpnas.

He also didn’t want his friends to think he was weak.

Todėl jis bandė viską nešti vienas, net kai sveikata blogėjo.

So he tried to carry it all himself, even as his health worsened.

Vieną dieną, kai Gediminas turėjo pristatymą klasėje, jo sutelktos jėgos pasirodė per menkos.

One day, when Gediminas had to give a presentation in class, his amassed strength proved insufficient.

Kalbėdamas apie pasaulio žemėlapius, iš jo lūpų žodžiai ištįso kreivi.

While talking about world maps, the words spilled from his lips awkwardly.

Jis pajuto galvą pasisukant aplink sūkurį, ir staiga viskas aptemo.

He felt his head spin around in a swirl, and suddenly everything went dark.

Kai Gediminas atgavo sąmonę, jis buvo mokyklos sveikatos kabinete.

When Gediminas regained consciousness, he was in the school's health office.

Slaugaunė, ponia Laima, su šypsena žiūrėjo į jį.

The nurse, Mrs. Laima, looked at him with a smile.

„Tu nereikia bijoti prašyti pagalbos,“ sakė ji švelniai.

“You don’t need to be afraid to ask for help,” she said gently.

„Kartais stiprybė yra pripažinti, kad esi žmogus.“

“Sometimes strength is acknowledging that you are human.”

Gediminas nusišypsojo ir pajuto, kad neseniai įgijo naują draugą.

Gediminas smiled and felt that he had recently gained a new friend.

Draugus, kurie su policija ir šilumą padėjo sriubos dubenu ir įpylė arbatos.

Friends, who with kindness and warmth, offered a bowl of soup and poured him some tea.

Klasiokai taip pat atėjo pas jį su geriausiais linkėjimais ir ūkininkavimo istorijomis, kad prablaškytų mintis.

Classmates also came to him with best wishes and farming stories to distract his thoughts.

Pastarosiomis dienomis Gediminas pradėjo jaustis geriau.

In recent days, Gediminas began to feel better.

Jis suprato, kad nėra vienišas.

He realized he was not alone.

Mokykla buvo didelė šeima, ir kiekvienas jos dalyvis buvo pasirengęs palaikyti vienas kitą.

The school was a big family, and every member was ready to support one another.

Jis išmoko, kad drąsu yra kreiptis pagalbos, kai jos reikia.

He learned that it takes courage to ask for help when needed.

Gediminas suprato, kad jam buvo duota tikroji stiprybė – ne vien mokslai, bet ir draugyste su kitais.

Gediminas understood that true strength had been given to him—not just academics, but also friendship with others.

Nuo tos dienos jo akiratis prasiplėtė – draugai tapo šeima.

From that day on, his horizon broadened—friends became family.

O saulė, kylanti už mokyklos langų, pasveikino naują dieną ir naują Gedimino tikėjimą.

And the sun rising beyond the school windows welcomed a new day and Gediminas' renewed faith.

Jis ne tik stengėsi mokytis gerai, bet ir gyventi pilna širdimi.

He not only strove to study well but also to live with a full heart.