Žemaitijos nacionaliniame parke, rudenį, kur rudens lapai krito vienas po kito, pradėjo sklisti paslaptingas rūkas.

In the Žemaitijos National Park, in the autumn, where autumn leaves were falling one by one, a mysterious fog began to spread.

Martyno Dienos proga vietiniai rinkosi švęsti šviesų festivalio, kuris kiekvienais metais pritraukdavo visą bendruomenę.

On the occasion of Martyno Dienos (St. Martin's Day), the locals gathered to celebrate the Festival of Lights, which every year attracted the entire community.

Lauke aidėjo vaikų juokas ir girdėjosi ruošiamų vaišių šurmulys.

Outside, the laughter of children echoed and the bustle of preparing feasts could be heard.

Dovydas, vietos istorikas, buvo gilumoje pelkės, kai tai prasidėjo.

Dovydas, a local historian, was deep in the swamp when it all began.

Rūkas buvo tirštas, ir net žvaigždės danguje atrodė priglaustos prie žemės.

The fog was thick, and even the stars in the sky seemed to be nestled close to the ground.

Jis stipriai norėjo, kad festivalis vyktų kaip visada — šviesos, šokiai ir tradicijos buvo dalis to, ką stengėsi saugoti nuo praeities užmaršties.

He desperately wished for the festival to take place as always—lights, dances, and traditions were part of what he tried to preserve from the oblivion of the past.

„Lina, ar matei šviesas?

"Lina, did you see the lights?"

“ — paklausė Rokas, gaudydamas akimis blyškius blyksnius tamsoje.

asked Rokas, catching sight of pale flashes in the darkness.

Lina atsiduso, galva pilna minčių.

Lina sighed, her head full of thoughts.

Žibintai, pagrindinė šventės dalis, dingo paslaptingai naktį prieš renginį.

The lanterns, a main part of the celebration, had mysteriously disappeared the night before the event.

Dovydas atsisuko į juos.

Dovydas turned to them.

„Aš eisiu jų ieškoti.

"I will go look for them.

Negalime be jų.

We can't do without them."

“ Jo balse skambėjo ryžtas, bet širdyje jautėsi abejonė.

Determination resonated in his voice, but doubt was felt in his heart.

Jei nepavyks, jis nuvils ne tik save, bet ir visą bendruomenę.

If he failed, it would not just be himself he let down, but the entire community.

Pelkių medžiai atrodė kaip senų pasakų herojai, stebintys jį ir jo kiekvieną žingsnį.

The trees of the swamp looked like heroes of ancient tales, watching him and his every step.

Dovydas įžengė gilyn, regis, vos matydamas kelią prieš save.

Dovydas stepped deeper, barely seeing the path ahead.

Giliai šaknis suėmęs jo avalynę, pelkės dumblas grasino įrašyti jo pėdsakus amžiams.

The swamp's mud clung fiercely to his footwear, threatening to imprint his footprints forever.

Ilgai klibėjęs atsargiai tarp medžių, ledinėje tyloje, jis pamatė seną takelį, užmirštą rūke.

After gingerly treading between the trees for a long time, in the icy silence, he saw an old path forgotten in the fog.

Jo ištikimoji širdis spaudė jam judėti pirmyn.

His faithful heart urged him to move forward.

Sekė jis tuo keliu, kur mistika ir istorija vedė ranka rankon.

He followed that path, where mysticism and history walked hand in hand.

Pusę kelio suradus jis pagaliau pamatė tyle išdėstytus žibintus, šviesios dievinčio būvio virpančius juose.

Halfway through, he finally saw the lanterns spread out in silence, their bright divine existence trembling within them.

Jie kabojo tarsi elgetos rankos virš takelio, tinklelyje šakų, kaip senos legendos pabaigoje.

They hung like beggars’ hands over the path, in a mesh of branches, like at the end of an old legend.

Dovydas, nusišypsojęs pirmą kartą per tą sunkų vakarą, jautėsi lyg atradęs seniai dingusią draugę.

Dovydas, smiling for the first time that arduous evening, felt as if he had found a long-lost friend.

Laikas tekėjo greitai.

Time flowed quickly.

Dovydas sugrįžo, ir žibintų švytėjimas sklido kaip skambutis per visą parką.

Dovydas returned, and the glow of the lanterns spread like a chime throughout the park.

Tai buvo jų pergalės signalas.

It was their signal of victory.

Festivalis vyko, kaip visada.

The festival took place, as always.

Žmonės aikštėje rinkosi, šviesos mainėsi spalvomis, šviesdamos vaikų ir senukų veidus.

People gathered in the square, the lights changing colors, illuminating the faces of children and the elderly.

Dovydas žiūrėjo į smuiko stygas vibruojančias po mėnesienos šviesa ir suprato — jis padėjo išsaugoti dalelę savo krašto laiko paslapties.

Dovydas watched the violin strings vibrating under the moonlight and realized—he had helped preserve a piece of his homeland's time-worn mystery.

Šviesos festivalis skatino žmones prisiminti, išlaikyti ir mylėti savo kultūrą.

The Festival of Lights encouraged people to remember, preserve, and love their culture.

O Dovydas, žengdamas nuoširdžiais žingsniais atgal į minios glėbį, pajuto naują jėgą savo širdyje.

And Dovydas, stepping earnestly back into the embrace of the crowd, felt a new strength in his heart.

Nes dabar priklausė tvirtai, kaip niekada anksčiau, šiai besijuokiančiai, šnekučiuojančiai, giedančiai bendruomenei, kurios tradicijos nepalaidojo rūko glėbyje.

For now, he belonged firmly, like never before, to this laughing, chattering, singing community, whose traditions were not laid to rest in the embrace of the fog.