Spalio pavakarės saulė nuskendo Vilniaus Katedros aikštėje.

The late October sun set over the Vilnius Cathedral Square.

Lapai apaudę grindinį švytėjo auksu, o vėjas švelniai šokdino juos aplink žmonių kojas.

Leaves scattered across the pavement glowed with a golden hue, while the wind gently twirled them around people's feet.

Aikštės viduryje stovėjo knygų turgelis, kupinas šnabždesių apie pasaulius, laukiančius lapų puslapiuose.

In the middle of the square stood a book fair, filled with whispers about worlds awaiting within the pages of books.

Domas vaikščiojo tarp prekystalių, žvilgsnį smeigdamas į knygas, tarsi jose rastų paslaptį, kaip sukurti savo romaną.

Domas wandered among the stalls, his gaze fixed on the books as if seeking the secret to creating his own novel.

Domas buvo literatūros entuziastas.

Domas was a literature enthusiast.

Jis dievino klasikines knygas, bet bijojo pats imtis rašymo.

He adored classical books but was afraid to undertake writing himself.

Užtat šiandien jis vis tiek nusprendė išeiti iš namų.

Yet today, he decided to venture out of the house.

Jį pagavo knygos viršelis – „Meistras ir Margarita“, Gabrieliaus Markeso stebuklas, kurį Domas skaitė jau daugybę kartų.

He was drawn by a book cover – "The Master and Margarita," the marvel of Gabriel García Márquez, which Domas had read numerous times.

Kai tik Domas prie knygos palietė ranką, pasigirdo džiuginantis balsas.

As soon as Domas touched the book, a cheerful voice spoke up.

„Ar ir tau ši knyga patinka?

"Do you like this book too?"

“ – paklausė Laima, užstojusi saulėje iš debesų nudažytą rudens ratą aplink Domą.

asked Laima, who stood in front of him, encircling him in a sunlit autumn glow from the clouds.

Laima buvo meno studentė su nesutramdoma energija.

Laima was an art student with boundless energy.

Jos akys žibėjo, lygiai kaip auksiniai lapai aplink.

Her eyes sparkled just like the golden leaves around.

Domas iš pradžių suglumo, bet Laimos šypsena buvo užkrečiama.

Domas was initially puzzled, but Laima's smile was infectious.

„Taip, tai viena mano mėgstamiausių,“ – atsakė jis, kiek droviai nurijęs seiles.

"Yes, it's one of my favorites," he replied, swallowing nervously.

Nepajutę, abu dviese pasinėrė į gyvybingą diskusiją apie jų mėgstamiausius rašytojus.

Before they knew it, they were both engaged in a lively discussion about their favorite authors.

Laima pasakojo apie savo meninius bandymus pagauti kasdienybės esmę, o Domas – apie paslaptį, kaip jis norėtų, bet nedrįsta rašyti.

Laima spoke about her artistic attempts to capture the essence of everyday life, while Domas shared his secret desire to write, despite his hesitation.

„Kodėl gi ne?

"Why not?"

“ – skatino jį Laima, pastebėjusi šią aistrą vaikino akyse.

encouraged Laima, noticing the passion in his eyes.

Kažkur tolumoje varpai suskambėjo, pažymint dienos pabaigą, ir Domas suprato, kad ši akimirka buvo svarbesnė už bet kurią jo tyliai praleistą valandą vienatvėje.

Somewhere in the distance, bells rang, marking the day's end, and Domas realized that this moment was more significant than any he'd spent alone in silence.

Jis nusprendė rizikuoti, bent šįkart.

He decided to take a risk, at least this once.

„Gal norėtum susitikti kavos?

"Would you like to meet for coffee?

Manau, galėtume dar daug ko aptarti,“ – pasiūlė jis, tikėdamasis neatsargaus optimizmo antplūdžio.

I think we could discuss a lot more," he offered, hoping for a surge of reckless optimism.

Laima nusišypsojo plačiai, kaip čiurlenanti upė šiltą pavasario dieną.

Laima smiled broadly, like a babbling brook on a warm spring day.

„Žinoma!

"Of course!

Parašyk man,“ – atsakė ji, įdavusi Domui savo kontaktus.

Write to me," she replied, handing Domas her contact information.

Kai jie atsisveikino, Domui atrodė, kad Vilniaus Katedros laikrodis grįžo į savo vietą.

As they parted ways, Domas felt like the Vilnius Cathedral clock had returned to its rightful place.

Už nugaros, vėjas tęsė savo rudens šokį.

Behind him, the wind continued its autumn dance.

Domas jautė, kaip pamažu atsiveria naujoms galimybėms.

Domas felt himself gradually opening up to new possibilities.

Mat knightas nėra tik laukiama knyga, kartais tai - žmogus, su kuriuo tą knygą gali padiskutuoti.

A knight is not just a long-awaited book; sometimes it's the person with whom you can discuss that book.