Priešingos spalvos dangaus fone, griuvėsiu mokyklos pastate, susirinko išgyvenusiųjų grupelė.

Against the backdrop of the contrasting colors of the sky, a group of survivors gathered in the ruins of the school building.

Krasitė vėsi auksinio rudens diena.

It was a cool golden autumn day.

Vėjo švilpimas švelniai skverbėsi pro sudužusius langus ir ramino visus, nors šiomis dienomis ramybės žodis buvo retai girdimas.

The whistling of the wind gently penetrated through the broken windows, soothing everyone, although in these days the word "peace" was seldom heard.

Sugriautoje aplinkoje stiepėsi vijokliai, tarsi pavertę šią vietą gamtos ženklu nugalėtam žmogui.

In the destroyed environment, vines stretched as if turning this place into a symbol of nature reclaiming space from humanity.

Po pertraukos, tyloje ir dėmesio centre - Mindaugas.

After a pause, in the silence and at the center of attention was Mindaugas.

Jis laikėsi tvirtai stovėdamas, žiūrėdamas į stiklinių šukių kleides visas baimes ir rūpesčius, kuriuos jis nešiojo.

He stood firmly, looking at the shards of glass, reflecting all the fears and worries he carried.

Prasidėjus susitikimui, jis vėl susidarė vaizdą apie sunkios užduoties svarbą, kuri laukė.

As the meeting began, he once again formed an understanding of the importance of the daunting task that awaited.

Žygimantas ir Agnė sėdėjo priešais jį, įdėmiai klausydamiesi.

Žygimantas and Agnė sat in front of him, listening intently.

„Turime susirasti išteklių kitam sezonui,“ tarė Mindaugas lemiamu balsu.

“We need to find resources for the next season,” said Mindaugas with a decisive voice.

„Mes negalime likti čia ir laukti pagalbos.“

“We cannot stay here and wait for help.”

Agnė nuosaikiai linktelėjo.

Agnė nodded moderately.

„Bet miestas pavojingas.

“But the city is dangerous.

Šiuo metų laiku labiau nei bet kada.“

More so than ever at this time of year.”

Žygimantas susiraukė.

Žygimantas frowned.

„Gal geriau likime čia.

“Maybe it’s better to stay here.

Galime bandyti susirasti aplinkiniuose soduose, netoliese esančiose vietose.“

We can try to find resources in the nearby gardens and places.”

Mindaugas atsiduso, primindamas sau, kad vienybė grupėje buvo svarbiausia.

Mindaugas sighed, reminding himself that unity in the group was most important.

„Sutinku, Žygimantai, tačiau tų išteklių neužteks peržiemojimui.“

“I agree, Žygimantas, but those resources won’t be enough for wintering.”

Tyloje atrodė, kad laikrodis sustojo, tačiau Mindaugas nusprendė.

In the silence, it seemed as if time stood still, but Mindaugas made a decision.

Jis nešė ne tik savo, bet ir visos grupės svorį.

He was carrying not only his own burden but that of the entire group.

„Aš ryžtingai siūlau eiti į miestą.

“I resolutely propose going into the city.

Žinau kelią ir tikiu, kad galime rasti tai, ko reikia.“

I know the way and believe we can find what we need.”

Tyla tokia gili, kad galėjai girdėti krentančių lapų šlamėjimą.

The silence was so deep you could hear the rustling of falling leaves.

„Tai rizikinga,“ pratarė Agnė, bandydama likti ramiai.

“It’s risky,” said Agnė, trying to remain calm.

Ji pažvelgė į Mindaugą, jos akys spindėjo pasitikėjimu.

She looked at Mindaugas, her eyes shining with confidence.

„Bet jei tu tokį planą turi, aš esu už.“

“But if you have such a plan, I am in.”

Lūžis įvyko, kai visi sutarė.

A breakthrough occurred when everyone agreed.

Jų akyse atsispindėjo pasiryžimas.

Determination reflected in their eyes.

Mindaugas, pažvelgęs į grupę, pagaliau pajuto, kad jo vargai turi prasmę.

Mindaugas, after looking at the group, finally felt that his struggles had meaning.

Pasitikėjimas ir pagarba atnešė grupę draugėn, pasiruošusią veikti kaip viena.

Trust and respect brought the group together, ready to act as one.

Rudens saulė, krisdama per langų nuolaužas, apšvietė jų susirinkimo vietą.

The autumn sun, falling through the window shards, illuminated their meeting place.

Tai buvo parašas naujai pradžiai, o jie visi - tarsi atgimę iš nuolaužų, pasiruošę susikauti dėl naujo rytojaus.

It was a signature for a new beginning, and they all were as if reborn from the ruins, ready to fight for a new tomorrow.

Galiausiai, jie išvyko, vedami Mindaugo ir jo neabejotino lyderio vizijos.

Finally, they set out, led by Mindaugas and his undeniable vision as a leader.

Tą dieną, sugriautoje mokykloje, buvo pradėta nauja vilties gija - viltis, kad šis pasaulis gali būti atstatytas viena drąsių širdžių grupe.

That day, in the destroyed school, a new thread of hope was initiated—a hope that this world can be rebuilt by a group of brave hearts.