Rudens rytas Vilniuje buvo nuostabiai spalvingas.

The autumn morning in Vilnius was wonderfully colorful.

Mokykla skendėjo geltonuose ir raudonuose lapų kilimuose.

The school was immersed in a carpet of yellow and red leaves.

Moksleiviai džiugiai ėjo koridoriais, kalbėdami apie artėjantį mokyklos talentų šou.

Students joyfully walked through the corridors, talking about the upcoming school talent show.

Visi buvo kupini entuziazmo, išskyrus Mantas.

Everyone was full of enthusiasm, except for Mantas.

Mantas ramiai sėdėjo už klasės durų, stebėdamas, kaip visi ruošiasi renginiui.

Mantas was quietly sitting outside the classroom door, watching everyone prepare for the event.

Jis mokykloje garsėjo kaip drovus vaikinas.

He was known at school as a shy guy.

Tačiau Mantas turėjo ypatingą talentą, kurį slėpė nuo kitų – groti akordeonu.

However, Mantas had a special talent that he hid from others – playing the accordion.

Jis baiminosi, kad kiti jį išjuoks.

He feared that others would mock him.

Manto geriausias draugas Saulius, priešingai, visada stengėsi jį palaikyti ir skatinti drąsiai rodyti savo talentus.

Mantas' best friend Saulius, on the contrary, always tried to support and encourage him to bravely show his talents.

"Mantai," – sako Saulius, prisiartinęs prie jo, "tu gali parodyti savo muziką. Tu tiesiog turi pabandyti."

"Mantas," said Saulius, approaching him, "you can showcase your music. You just have to try."

Tačiau Mantas nenorėjo klausyti.

However, Mantas didn't want to listen.

Tuo tarpu Rūta, dramos klubo vadovė, ruošė sceną talentų šou pasirodymui.

Meanwhile, Rūta, the head of the drama club, was preparing the stage for the talent show performance.

Ji buvo ryžtinga ir tikėjo, kad kiekvienas gali atrasti savo vietą po scenos šviesomis.

She was determined and believed that everyone could find their place under the stage lights.

Tačiau ji nebuvo tikra dėl Manto – ar jis iš tikrųjų gali kažką parodyti?

However, she wasn't sure about Mantas – could he really show something?

Vieną vakarą, kai mokykla buvo beveik tuščia, Mantas nusprendė slaptai pasipraktikuoti muzikos kambaryje.

One evening, when the school was almost empty, Mantas decided to secretly practice in the music room.

Jis norėjo bent pabandyti groti pilna jėga.

He wanted to at least try playing with full strength.

Jo pirštai slidinėjo per akordeono klavišus, ir muzika užliesdavo erdvę.

His fingers glided over the accordion keys, and the music filled the space.

Jis tiek įsijautė, jog net nepastebėjo, kad Rūta tyliai įėjo kambarin.

He was so engrossed that he didn't even notice Rūta quietly enter the room.

"Kas tau čia toks nuostabus garsas?" – susižavėjusi paklausė Rūta.

"What is that wonderful sound?" Rūta asked, captivated.

Mantas sustojo, jo veidą užliejo raudonis.

Mantas stopped, his face flushed with embarrassment.

"Mano... akordeonas," – tyliai atsakė jis.

"My... accordion," he answered quietly.

Rūta priėjo arčiau.

Rūta came closer.

"Tu privalai pasirodyti šou," – ryžtingai tarė ji.

"You must perform in the show," she said decisively.

"Tokia muzika verta daugelio ausų."

"Such music deserves many ears."

Mantas pasijuto šiek tiek drąsiau.

Mantas felt a little braver.

Su Rūtos paskatinimu ir Sauliaus nuolatiniu palaikymu, jis nusprendė išbandyti savo jėgas.

With Rūta's encouragement and Saulius's constant support, he decided to test his abilities.

Talentų šou vakaras atėjo greitai.

The talent show evening came quickly.

Mokiniai susirinko salėje, laukdami programos pradžios.

The students gathered in the hall, waiting for the program to start.

Kai Mantas užlipo ant scenos, jo širdis plakė smarkiai.

When Mantas stepped onto the stage, his heart was pounding hard.

Jis pakėlė akordeoną ir pradėjo groti.

He lifted the accordion and began to play.

Melodija buvo švelni ir jausminga, niekas neliko abejingas.

The melody was gentle and emotional, and no one remained indifferent.

Žiūrovai tyliai klausėsi, greitai pamiršę mokyklinį triukšmą.

The audience listened silently, quickly forgetting the school noise.

Kai pasirodymas baigėsi, salėje pasigirdo plojimai.

When the performance ended, applause filled the hall.

Mantas šypsojosi, jausdamas, kaip jo baimė dingsta kartu su muzika.

Mantas smiled, feeling his fear disappear along with the music.

Jis stovėjo scenoje, aplinkui bėrėsi lapai iš rudens dekoracijų, ir jis jautėsi laimingas.

He stood on the stage, surrounded by leaves from the autumn decorations, and he felt happy.

Mantas suprato, kad net droviai muzikai gali atrasti savo vietą po scena.

Mantas realized that even shy musicians can find their place on stage.

Jo drąsa ir muzika buvo pirmieji žingsniai į priekį.

His courage and music were the first steps forward.

Nuo tos dienos jis daugiau nebeslėpė savo talento.

From that day on, he no longer hid his talent.

Jis žinojo, kad turi kažką ypatingo – ir nebebijojo tuo pasidalinti.

He knew he had something special – and he was no longer afraid to share it.