Ruduo Vilniuje - tas metų laikas, kai miestas įgauna ypatingą žavesį.

Autumn in Vilnius – that time of year when the city gains a special charm.

Geltoni ir raudoni medžiai puošią kiekvieną kampą, o miesto gyventojai džiaugiasi švelniu šaltuku bei kavos skoniais.

Yellow and red trees decorate every corner, and the city's residents enjoy the gentle chill and the flavors of coffee.

Vieną tokį popietę Dominykas, išlaikęs architekto stiliaus sušukuotus plaukus ir rimtą veidą, atsidūrė jaukiame kavos kavinėje, kurią netikėtai pastebėjo šalia Gedimino prospekto.

One such afternoon, Dominykas, sporting architecturally styled hair and a serious face, found himself in a cozy coffee shop he unexpectedly noticed near Gediminas Avenue.

Viduje maloniai šilta, ore sklandė kavos aromatas.

Inside, it was pleasantly warm, and the air was filled with the aroma of coffee.

Dominykas ant stalo padėjo savo nešiojamąjį kompiuterį ir užsisakė kapučino.

Dominykas placed his laptop on the table and ordered a cappuccino.

Jis atsargiai stebėjo žmones, trokštančius šilumos ir komforto, kurie nuo rudens vėjo glaudėsi kavinės viduje.

He carefully observed the people, craving warmth and comfort, who huddled inside the café away from the autumn wind.

Staiga, kai jis įsitraukė į savo mintis apie architektūrinius projektus, pasigirdo pažįstamas balsas.

Suddenly, as he was engrossed in his thoughts about architectural projects, a familiar voice was heard.

"Dominykai, ar tai tu?

"Dominykas, is that you?"

" - balse girdėjosi nuostaba ir džiaugsmas.

- there was surprise and joy in the voice.

Tai buvo Ieva.

It was Ieva.

Jie nesimatė keletą metų, nuo tada, kai Dominykas išvyko į užsienį dirbti.

They hadn't seen each other for several years, since Dominykas went abroad to work.

Ieva, žavinga ir savimi pasitikinti žurnalistė, stovėjo priešais jį.

Ieva, a charming and confident journalist, stood in front of him.

Jos akys spindėjo smalsumu.

Her eyes sparkled with curiosity.

"Ieva!

"Ieva!

Kaip netikėta!

What a surprise!"

" - Dominyko šypsena ištirpdė jo ankstesnį susitelkimą.

- Dominykas's smile melted his previous focus.

Jie abu sėdo prie nedidelės staliuko, užsisakė kavos ir pasinėrė į pokalbį.

They both sat down at a small table, ordered coffee, and dived into conversation.

Besišypsodama Ieva kalbėjo apie savo darbą, tačiau buvo aišku, kad profesinė sėkmė neatnešė asmeninio džiaugsmo.

Smiling, Ieva talked about her work, but it was clear that professional success hadn’t brought personal joy.

Jos akių kampučiuose slypėjo nostalgija ir galbūt dar kažkas.

In the corners of her eyes, nostalgia and perhaps something more hid.

Dominykas, nors grįžo į Vilnių ieškodamas šaknų, taip pat jautėsi, kad kažko trūksta jo gyvenime.

Dominykas, though he had returned to Vilnius in search of his roots, also felt that something was missing in his life.

Kažko, ką paliko praeityje.

Something he had left in the past.

"Pameni tuos laikus, kai vaikštinėjome po Vilnių kalbėdamiesi apie ateitį?

"Do you remember those times when we wandered around Vilnius talking about the future?"

" – paklausė Ieva, jos balsas buvo minkštas.

– Ieva asked, her voice soft.

Dominykas linktelėjo.

Dominykas nodded.

"Taip, pamenu.

"Yes, I remember.

Atrodo, kad praeitis vis dar yra dalis mūsų," – jis atsakė, ir tie žodžiai leido jiems abiem suvokti, kad kažkas širdyje tarp jų dar gyva.

It seems that the past is still part of us," – he replied, and those words made them both realize that something in their hearts was still alive.

Jie abu tyliai susimąstė apie savo dabartinį gyvenimą.

They both quietly contemplated their current lives.

Reikėjo rinktis – giliai įplaukti į neišspręstas emocijas ar atverti duris naujam draugystės etapui.

A choice had to be made – to dive deeply into unresolved emotions or to open the door to a new phase of friendship.

Po ilgų apmąstymų, nusprendė pabandyti.

After long contemplation, they decided to give it a try.

"Gal pradėkime iš naujo?

"Shall we start afresh?"

" – pasiūlė Dominykas, žvelgdamas į Ievą, ir jo balse buvo girdima tyliai auganti viltis.

– Dominykas proposed, looking at Ieva, with a quietly growing hope in his voice.

Ieva nusišypsojo plačiau nei bet kada.

Ieva smiled wider than ever.

"Norėčiau pabandyti.

"I would like to try."

"Taigi jie pakilo, užsisakė dar po puodelį arbatos, ir pradėjo ilgą pasivaikščiojimą po rudenišką Vilnių, žvelgdami į spalvingus medžius su tuo pačiu džiaugsmu ir pasiryžimu, kuris kažkada juos siejo.

Thus, they got up, ordered another cup of tea, and began a long walk through autumnal Vilnius, looking at the colorful trees with the same joy and determination that once connected them.

Po visų metų ir atstumų, jiems pavyko iš naujo pradėti draugystę, kupiną pažado ir galimybių.

After all the years and distances, they managed to restart a friendship full of promise and possibilities.