Egidijus sėdėjo ant lovos krašto, žiūrėdamas pro langą.

Egidijus sat on the edge of the bed, looking out the window.

Už lango, rugsėjo pabaigoje, raudonos ir geltonos lapų jūros sūpavosi vėjyje.

Outside, at the end of September, the sea of red and yellow leaves swayed in the wind.

Oro švelnumas sklandė kaip šiltas šalikėlis aplink jo pečius.

The softness of the air drifted like a warm scarf around his shoulders.

Tačiau spalvoti medžiai neteikė jam ramybės.

However, the colorful trees did not bring him peace.

Viduje jis jautė sunkią melancholiją.

Inside, he felt a heavy melancholy.

Psichiatrinis skyrius, kuriame buvo Egidijus, turėjo savo rutiną.

The psychiatric ward where Egidijus was had its own routine.

Baltos sienos buvo švarios, o aplinkui vyravo tyla.

The white walls were clean, and silence prevailed around.

Čia, kur kasdienybė buvo struktūruota, Egidijui trūko pasikartojančio kūrybinio šurmulio.

Here, where daily life was structured, Egidijus missed the repetitive creative buzz.

Jo draugė Ruta kartais ateidavo.

His friend Ruta sometimes visited.

Ji sėdėdavo šalia ir šnekindavo jį.

She would sit beside him and chat.

"Egidijau, ruduo gali būti tavo įkvėpimas," sakė ji vieną dieną.

"Egidijau, autumn can be your inspiration," she said one day.

"Lapų kritimas, Halloweeno burtai, nakties magija.

"Falling leaves, Halloween spells, the magic of the night.

Gali atrasti naujus kūrybos kelius.

You can find new creative paths."

"Mindaugas, jo gydytojas, taip pat turėjo vilties.

Mindaugas, his doctor, also had hope.

"Menas gali būti galinga terapija," pasakė jis.

"Art can be powerful therapy," he said.

"Gali savo emocijas sudėti į dažus ir drobę.

"You can pour your emotions into paint and canvas."

" Mindaugas žinojo, kad Egidijus bijo prarasti savo kūrybiškumą dėl gydymo.

Mindaugas knew that Egidijus feared losing his creativity due to treatment.

Bet tikėjo, jog terapija jam padės.

But he believed the therapy would help him.

Spalis priartėjo, lauke temperatūra krypo žemyn, o lapkričio šešeliai šliaužė netoliese.

October approached, temperatures outside dropped, and November's shadows crept nearby.

Su Helovyno artėjimu Skyriuje buvo planuojamas meno terapijos užsiėmimas.

With Halloween approaching, an art therapy session was planned in the ward.

Egidijus iš pradžių skeptiškai žiūrėjo, tačiau galiausiai sutiko dalyvauti.

Initially, Egidijus was skeptical, but eventually, he agreed to participate.

Halloween naktį, meninėje sesijoje, Egidijus pagaliau paėmė teptuką į rankas.

On Halloween night, during the art session, Egidijus finally took a brush in hand.

Jis pasinėrė į savo vidinį pasaulį, leisdamas spalvoms pasakoti jo istoriją.

He immersed himself in his inner world, letting the colors tell his story.

Jis tapė lapus, kurie šoko, voratinklius, kurie pynėsi aplink vaisių krūvas.

He painted leaves that danced, webs that wove around piles of fruit.

Tuo momentu jis pajuto, kad dvasia išsilaisvina.

At that moment, he felt his spirit free.

Kunigai ir dvaselės, šiaurės vėjų dainos — visa, kas buvo niūraus rudens, atspindėjo jo drobėje.

Priests and spirits, the songs of northern winds—everything that was gloomy about autumn was reflected on his canvas.

Ši meno kūrinys atskleidė ne tik Egidijaus liūdesį, bet ir jo naują pasaulio matymą.

This artwork revealed not only Egidijus's sadness but also his new perspective on the world.

Pasipylė gilių suvokimų pliūpsniai.

A burst of deep insights emerged.

Supratimas atėjo balandžio šiluma.

Understanding came with the warmth of April.

Egidijus suprato, kad jo kūryba ir gydymas gali egzistuoti kartu.

Egidijus realized that his creativity and healing could coexist.

Dailėje liko vietos ne tik kančiai, bet ir naujoms idėjoms.

There was room in art not only for suffering but also for new ideas.

Jo rankose menas tapo gydomaja jėga.

In his hands, art became a healing force.

Jam augant šiame naujai atrastame stiliuje, jis priėmė svarbiausią pamoką — kad pokytis gali būti ne siaubas, o jėga, kuri atneša atgimimą.

As he grew in this newly discovered style, he learned the most important lesson—that change could be not a terror, but a force that brings renewal.

Ir nors lapai lapkričio pabaigoje krito žemyn, Egidijus jautėsi kylantis.

And although the leaves fell to the ground at the end of November, Egidijus felt himself rising.

Jo atnaujinta dvasia šoko aukščiau už medžius, rastami nauji kūrybos peizažai.

His rejuvenated spirit danced higher than the trees, discovering new landscapes of creativity.

Ši harmonija, kurią jis rado tarp sveikatos ir meno, tapo jo tuo bebaimės širdimi, dėl kurios jis ir gyveno.

This harmony, which he found between health and art, became the fearless heart for which he lived.