Jonas stovėjo prie lango, žvelgdamas į siautėjantį Baltijos jūrą.

Jonas stood by the window, gazing at the raging Baltijos jūrą (Baltic Sea).

Rudeninis vėjas stipriai blaškė medžių lapus, o uosto švyturys blinkčiojo tolumoj.

The autumn wind was fiercely tossing tree leaves, and the harbor lighthouse blinked in the distance.

Buvo žvarbu ir tuščia.

It was cold and empty.

Viduje jis jautė vienatvę.

Inside, he felt loneliness.

Šį savaitgalį Jonas pakvietė savo brolius ir seserį į Klaipėdos karinę bazę.

This weekend, Jonas invited his brothers and sister to the military base in Klaipėda.

Jis ilgai lauktu metu norėjo atkurti šeimos ryšius.

He had long wanted to restore family ties.

Eglė ir Tomas buvo svarbūs jo gyvenime, bet paskutiniais metais jausmai viena kitiems tarsi ištirpo.

Eglė and Tomas were important in his life, but in recent years their feelings for each other seemed to have dissolved.

Eglė, atvykusi pirmoji, atsivežė dažų dėžutes ir popieriaus lapus.

Eglė, who arrived first, brought boxes of paints and sheets of paper.

Ji visada anksčiau sėsdavo prie jūros ir piešdavo.

She always used to sit by the sea and paint.

Tomas, atrodo, buvo paskendęs savose mintyse.

Tomas seemed lost in his own thoughts.

Jis stovėjo sustingęs, žiūrėdamas į jūros horizontą, ir tyliai murmėjo.

He stood motionless, looking at the sea's horizon, and murmured quietly.

Kartu būdami, jie jautė senus neišspręstus rūpesčius.

Together, they felt old unresolved worries.

Jonas neturėjo daug laiko, plaukusiojo gyvenimo nuotoliniai žmonės neįprato ilgai būti tarp keturių sienų.

Jonas didn’t have much time; people living a drifting life aren’t used to being within four walls for long.

Tačiau šį kartą jis pasiryžo viską atstatyti.

But this time, he was determined to rebuild everything.

Vakarop, kai susirinko visi trys, juos užklupo stipri audra.

By evening, when all three gathered, a strong storm broke out.

Elektros stotelė užgeso, ir karinėje bazėje vyravo tamsa.

The power station went out, and darkness reigned at the military base.

Jonas greitai uždegė žvakes, pasodino brolius ir seserį prie stalo.

Jonas quickly lit candles and seated his brothers and sister at the table.

- Prisimint sau valgą žuvies sriubą senovėje?

"Do you remember eating fish soup in the past?"

- pasiteiravo Jonas, bandydamas pralaužti tylą.

Jonas asked, trying to break the silence.

- Taip, močiutė visada sakydavo, kad tai padės nusiraminti, - atsiliepė Eglė, žiūrėdama į žvakės švieselę.

"Yes, grandma always said it would help calm us," replied Eglė, looking into the candlelight.

Tomas tyliai šypsojosi, prisimindamas senus laikus, kai viskas buvo kitaip.

Tomas smiled quietly, recalling old times when everything was different.

Jis tyliai tarstelėjo, kad reikia stengtis dėl šeimos, nes bėgant metams prarandame per daug.

He quietly remarked that one has to make an effort for family, because over the years, we lose too much.

Gyvenimas įnešė distanciją, bet vien kitaipžiūra.

Life had introduced distance, but there was a change of perspective.

Jie suprato, kad laikas nebegrįš, bet ryšys turi nenutrūkstamai tęstis.

They understood that time wouldn't return, but the connection must continue uninterrupted.

Audra, siaubusi jų pokalbį, tapo simboliu, kai jos paliko už tų durų jų nuoskaudas, kaip vėją nušviečiančių žvakelių liepsnos.

The storm that interrupted their conversation became a symbol, as they left their grievances behind those doors, like the flickering flames of candles outlining the wind.

Rytojaus dieną, nuotaikos buvo šviesesnės.

The next day, the mood was brighter.

Jie jautė kažką naujo ir reikšmingo.

They felt something new and significant.

Jonas suprato, kad niekas nėra svarbiau už šeimą.

Jonas realized that nothing is more important than family.

Eglė ir Tomas, grįžę namo, jautė didesnę susijungimo jausmą.

Eglė and Tomas, once back home, felt a greater sense of connection.

Ruduo, nepaisant niūrumo, tapo jų permainų simboliu.

Autumn, despite its dreariness, became a symbol of their transformations.

Dabar jie žinojo: reikia branginti kiekvieną akimirką kartu.

Now they knew: every moment together must be cherished.