Rudeninis vėjas švilpė pro sudužusius langus, o dideli lapų spiečiai šoko aplink apleistą sandėlį.

The autumn wind whistled through the broken windows, and large swarms of leaves danced around the abandoned warehouse.

Kai Mantas, Gabija ir Lukas ėjo šaltu betoniniu koridoriumi, jų žingsniai aidėjo tuščiomis patalpomis.

As Mantas, Gabija, and Lukas walked through the cold concrete corridor, their steps echoed through the empty spaces.

Ši vieta kadaise buvo pilna gyvybės, bet dabar tapo tamsi ir baisi.

This place was once full of life, but now it had become dark and scary.

Mantas stabtelėjo, lėtai įkvėpė ir pažvelgė į seserį.

Mantas paused, took a slow breath, and looked at his sister.

"Mano širdis sako, kad tėčio prisiminimas dar čia," - tarė jis griausmingai, bet su viltimi.

"My heart tells me that a memory of dad is still here," he said thunderously, yet with hope.

Gabija, su siauriu žvilgsniu, atsisuko į Mantą.

Gabija, with a narrow gaze, turned to Mantas.

"Ar tikrai verta rizikuoti dėl praeities šešėlių?

"Is it really worth risking for shadows of the past?

Sandėlis gali sugriūti bet kada," - ji atsargiai siūlėsi pasvarstyti.

The warehouse could collapse at any moment," she cautiously suggested pondering.

Lukas, tyliai sekęs paskui, padėjo ranką Gabijai ant peties.

Lukas, quietly following behind, placed a hand on Gabija's shoulder.

Jo žvilgsnis buvo rami, bet jausmai susikaupę.

His gaze was calm, but his feelings were intense.

"Esame čia kartu.

"We are here together.

Surasime tai, ką Mantas ieško," - jo žodžiai teikė ramybės.

We will find what Mantas is looking for," his words brought peace.

Sandėlio viduje buvo tamsu.

Inside the warehouse, it was dark.

Pusiau sunykę stelažai slepė rudeninius lapus ir seną šlamštą.

Half-decayed racks hid autumn leaves and old junk.

Mantas atsargiai judėjo į priekį, rankomis braukdamas per seną betoną.

Mantas moved cautiously forward, brushing his hands over the old concrete.

Jo dėmesys buvo sutelktas į grindis, ieškant kokio nors ženklo.

His attention was focused on the floor, searching for any sign.

Staiga jis sustojo.

Suddenly he stopped.

"Čia," - jo balsas atėjo tyliai, bet su jauduliu.

"Here," his voice came quietly but with excitement.

Jis pastebėjo laisvą lentą.

He noticed a loose board.

Tą akimirką Mantas priklaupė ir pradėjo nudengti lentą.

At that moment, Mantas knelt down and began to uncover the board.

Staiga sandėlis sudrebėjo, ir dalis lubų nuslinko.

Suddenly, the warehouse shook, and part of the ceiling slipped.

Kilo triukšmas, dulkių debesys tyškėsi ore.

Noise erupted, dust clouds scattered into the air.

"Mantai!

"Mantas!"

" - sunerimo Gabija, o Lukas sustiprino laikymą.

Gabija worriedly exclaimed, and Lukas tightened his hold.

Bet Mantas neišsigando.

But Mantas was not afraid.

Po lentomis slypėjo nedidelė, apdulkėjusi dėžutė.

Beneath the boards lay a small, dusty box.

Jis pašoko atsistoti, laikydamas tą brangią atmintį rankose.

He jumped to his feet, holding that precious memory in his hands.

Tuo metu Gabija ir Lukas atėjo į pagalbą.

Meanwhile, Gabija and Lukas came to help.

"Turime eiti," - Lukas perspėjo, žiūrėdamas į nutrupėjusias lubas.

"We have to go," Lukas warned, looking at the crumbling ceiling.

Trijulė greitai pasitraukė iš griūvančios konstrukcijos, išėję laukan su jaudinančia lengvumo jausmu.

The trio quickly retreated from the collapsing structure, emerging outside with a thrilling sense of relief.

Laikydamas dėžutę, Mantas suvokė, kad tėčio prisiminimas dabar yra su juo.

Holding the box, Mantas realized that his dad's memory was now with him.

Tai nebuvo tik paskutinis pasiklydęs vaikystės fragmentas.

It wasn't just a last lost fragment of childhood.

Dabar jis jautėsi arti su tėvu, širdyje nešdamas meilę ir dėkingumą.

Now he felt close to his father, carrying love and gratitude in his heart.

Gabija ir Lukas stovėjo šalia jo.

Gabija and Lukas stood by his side.

Jų draugystė ir rūpestis buvo didžiausias turtas.

Their friendship and care were the greatest treasure.

Nors maža atminties dėžutė buvo svarbi, Mantas suprato, kad gyvos akimirkos su artimaisiais buvo brangios ir nepakeičiamos.

Although the small memory box was important, Mantas understood that living moments with loved ones were precious and irreplaceable.

Saulei leidžiantis, jie stovėjo apsikabinę vienas kitą, jausdami daugiau nei prieš tai.

As the sun set, they stood embracing each other, feeling more than ever before.

Gabija ir Lukas šypsojosi, o Mantas pirmą kartą po ilgų metų jautėsi visiškai ramus.

Gabija and Lukas smiled, and Mantas felt completely at peace for the first time in many years.