Domas ir Giedrė ėjo taku Aukštaitijos nacionaliniame parke.

Domas and Giedrė walked along the trail in Aukštaitija National Park.

Oras buvo šiltas ir gaivus, o medžiai šnabždėjo tyliais vasaros atsisveikinimais.

The air was warm and refreshing, and the trees whispered quiet summer farewells.

Saulė leidosi už horizontų, nudažydama dangų švelniai raudonais ir oranžiniais atspalviais.

The sun was setting beyond the horizon, painting the sky with gentle shades of red and orange.

Domas ėjimo pradžioje atrodė susikaupęs.

Domas seemed introspective at the start of the walk.

Nors buvo pasinėręs į nuostabią gamtą, jo mintys buvo toli.

Although he was immersed in the stunning nature, his thoughts were far away.

Giedrė tai pastebėjo.

Giedrė noticed this.

Ji jautė, kad ši kelionė gali padėti Domasui.

She felt that this journey might help Domas.

Juk artėjančios Žolinės šventės metu gamta yra įkvėpimo ir atsinaujinimo metas.

After all, during the approaching Žolinė holiday, nature is a time of inspiration and renewal.

— Domas, — pradėjo Giedrė šypsodamasi, — ar žinojai, kad per Žolinę sakoma, jog gamta gydo?

"Domas," began Giedrė, smiling, "did you know that during Žolinė, it is said that nature heals?"

Domas linktelėjo, bet nesakė nieko.

Domas nodded but said nothing.

Jis žinojo, kad reikėtų išvysti daugiau nei tiesiog natūralią grožį.

He knew he should see more than just natural beauty.

Galbūt jis norėjo kažką sužinoti iš Giedrės pasakojimų apie senas tradicijas ir istorijas.

Perhaps he wanted to learn something from Giedrė's stories about old traditions and history.

Takas tapo statesnis.

The trail became steeper.

Kiekvienas žingsnis pareikalavo daugiau pastangų.

Each step demanded more effort.

Domas sustojo pailsėti ir giliai įkvėpęs.

Domas stopped to rest and took a deep breath.

Žolė kvepėjo, o lapai susidauždavo kaip šnabždantys balsai.

The grass smelled sweet, and the leaves rustled like whispering voices.

— Giedre, — tarė jis pagaliau, — aš nežinau, kaip man pasielgti su savo problemomis.

"Giedrė," he finally said, "I don't know how to deal with my problems.

Jaučiu, kad esu prarastas.

I feel lost."

Giedrė suprato Domą, todėl tykiai atsisėdo ant akmens šalia jo.

Giedrė understood Domas, so she quietly sat down on a rock beside him.

— Žinai, tėvai man sakydavo, kad gamtoje gali rasti atsakymus.

"You know, my parents used to tell me that you can find answers in nature.

Pasiklausyk, pabūk su ja.

Listen, stay with it.

Ji tau pasakys, — atsakė ji ramiai.

It will tell you," she replied calmly.

Po kurio laiko jie abu patraukė toliau, iki kalvos viršūnės.

After a while, they both moved on, reaching the top of the hill.

Ten juos pasitiko platus vaizdas į parką.

There they were met with a wide view of the park.

Ežerai blizgėjo kaip veidrodžiai po saulės šviesa, ir mažos salos sudarė lyg tautos motyvų raštą.

Lakes glittered like mirrors under the sunlight, and small islands formed a pattern like national motifs.

Staiga Domas pajuto kaip jo širdis ėmė ramiau plakti.

Suddenly, Domas felt his heart start to beat more calmly.

Tai buvo tarsi tylos muzika, sukurianti vidinės ramybės melodiją.

It was like a music of silence, creating a melody of inner peace.

Jis suprato, kad viskas, ko jam reikia, yra tiesiai priešais jį.

He realized that everything he needed was right in front of him.

Tai gamta, tai draugystė.

It was nature, it was friendship.

— Ačiū tau, Giedre, — ištarė Domas su šypsena, — tai pradžia.

"Thank you, Giedrė," said Domas with a smile, "this is the beginning.

Manau, pradedu suprasti.

I think I'm starting to understand."

Jie tyliai sėdėjo kartu, stebėdami gamtos nuostabumą.

They sat quietly together, observing the wonder of nature.

Domas pagaliau leido sau mėgautis šia akimirka, o jo protas buvo atviras, pasirengęs sutikti naują pradžią.

Domas finally allowed himself to enjoy the moment, and his mind was open, ready to embrace a new beginning.

Giedrė žvilgtelėjo į jį ir jautė pasitenkinimą, žinodama, kad padėjo draugui rasti savo kelią.

Giedrė glanced at him and felt satisfaction, knowing she had helped a friend find his way.

Parkas supo juos, o lapai lengvai pleveno, primindami, kad viskas visada juda pirmyn.

The park surrounded them, and the leaves fluttered gently, reminding them that everything always moves forward.