Vasaros pabaigoje, kai saulė ilgai lieka horizonte ir gėlės dvelkia sodriais kvapais, didelėje šeimos namuose nuolat skambėjo keisti garsai.

At the end of summer, when the sun remains long on the horizon and flowers release rich scents, strange sounds constantly echoed in the large family home.

Tai buvo senas, patogus namas Lietuvos kaime, kurio palėpė medinė ir pilna senų daiktų.

It was an old, cozy house in the Lithuanian countryside, with a wooden attic full of old things.

Kiekvieną naktį, kai pasaulis nurimsta ir tamsa apgaubia viską aplink, iš palėpės sklisdavo paslaptingi garsai.

Every night, when the world quiets down and darkness envelops everything around, mysterious sounds would emanate from the attic.

Audra, vyriausia iš trijų vaikų, jautėsi atsakinga.

Audra, the eldest of three children, felt responsible.

Ji žinojo, kad turi užtikrinti sesėms saugumą.

She knew she had to ensure the safety of her sisters.

Gintarei šie garsai buvo kaip vaiduoklių šnabždesiai.

To Gintarė, these sounds were like whispers of ghosts.

Ji juos bijojo.

She was afraid of them.

Egidijus, priešingai, norėjo išsiaiškinti, kas ten vyksta.

Egidijus, on the other hand, wanted to find out what was happening there.

Jis buvo smalsus vaikas ir mėgo nuotykius.

He was a curious child who loved adventures.

Vieną vakarą, garsų aidui vėl pasiekus jų kambarius, jis nusprendė – metas veikti.

One evening, as the echo of the sounds once again reached their rooms, he decided—it was time to act.

Jis norėjo eiti į palėpę.

He wanted to go to the attic.

Audra abejojo, leisti broliui vykti ar ne, tačiau žinojo, kad Egidijus gali pratempti jos kantrybės ribas.

Audra hesitated, unsure whether to let her brother go or not, but she knew that Egidijus could test her patience.

„Eisime kartu," galiausiai nusprendė Audra.

"We'll go together," Audra finally decided.

Egidijus džiūgavo, o Gintare liko saugiai žemiau, svajodama apie drąsius savo brolius ir seseris.

Egidijus was thrilled, while Gintarė remained safely below, dreaming about her brave brothers and sisters.

Jie abu lėtai kopė senais, girgždančiais laiptais į palėpę.

The two of them slowly climbed the old, creaking stairs to the attic.

Kiekvienas jų žingsnis atrodė kaip šnabždesys nakties tyloje.

Each of their steps sounded like a whisper in the night's silence.

Didžiuliai palėpės langai nuolat fleskė ilgus saulėlydžio šešėlius.

The large attic windows continually cast long sunset shadows.

Audra stipriai laikėsi Egidijų už rankos, širdį plakančiai lūkesčių jautė.

Audra held tightly onto Egidijus's hand, feeling her heart pounding with anticipation.

Jiedu atsidūrė palėpėje, tyloje girdėjosi tik jų kvėpavimo garsai.

They both found themselves in the attic, with only the sound of their breathing breaking the silence.

Ir tada vėl: tas pats keistas garsas, praeities aidai.

And then again: the same strange sound, echoes from the past.

Krūptelėjo abu iškart.

They both jumped simultaneously.

Audra užsidegė žibintuvėlį.

Audra turned on the flashlight.

Baltas šviesos spindulys lėtai žaidė medžio lentomis.

The white beam of light slowly played across the wooden boards.

Staiga, mažas sparnuotas padaras išėjo į šviesą.

Suddenly, a small winged creature moved into the light.

Tai buvo paukštelis, bandantis ištrūkti.

It was a bird, trying to escape.

Jis buvo įstrigęs tiek laiko, kol kiti tik šnabždėdavo apie vaiduoklius.

It had been stuck there all the while others were whispering about ghosts.

Audra ir Egidijus meiliai šypsojosi, greitai atidarinėjo langą.

Audra and Egidijus smiled sweetly and quickly opened the window.

Paukštelis nedelsdamas išskraidė su laisvės džiaugsmu.

The bird flew out immediately with the joy of freedom.

Jie abu su palengvėjimu atsiduso.

They both sighed with relief.

Sugrįžus į apačią, jie pasidalijo žinia su Gintare.

Returning downstairs, they shared the news with Gintarė.

„Tai tik paukštelis!

"It was just a bird!"

“ skirtu balsu sakė Egidijus.

Egidijus said with a delighted voice.

Gintare šypsojosi, suspaudusi meškiuką.

Gintarė smiled, clutching her teddy bear.

Jos baimės išgaravo.

Her fears had vanished.

Audra jautėsi išdidžiai.

Audra felt proud.

Ji suprato, kad svarbu ne tik apsaugoti, bet ir pasitikėti tais, kuriuos myli.

She understood that it was important not only to protect but also to trust those she loved.

Egidijus, nors ir kartais išdykęs, šiandien buvo puikus pagalbininkas.

Egidijus, though sometimes mischievous, was a great helper today.

Net ir didžiausi pavojai kartais gali būti tiesiog baimės iliuzijos.

Even the greatest dangers can sometimes just be illusions of fear.

Namas buvo pilnas šilto juoko, ir vasaros pabaiga jiems atnešė ramybės ir džiugesio laiką.

The house was full of warm laughter, and the end of summer brought them a time of peace and joy.