Senasis Vilnius, vasaros pabaiga.

Old Vilnius, the end of summer.

Katedros aikštė šurmuliavo tūkstančiais žmonių.

Cathedral Square buzzed with thousands of people.

Saulės šviesa žėrėjo ant Vilniaus Katedros akmenų.

Sunlight sparkled on the stones of the Vilnius Cathedral.

Jos didingos arkos stebėjo visus, kas tik eidavo pro šalį.

Its majestic arches watched all who passed by.

Net ir tokią įprastą dieną, miesto centras alsavo ypatinga aura.

Even on such an ordinary day, the city center breathed with a special aura.

Mindaugas stovėjo prie katedros ir žiūrėjo į praeivių srautą.

Mindaugas stood by the cathedral and looked at the flow of passersby.

Jo žvilgsnis ieškojo brolio.

His gaze was searching for his brother.

Gediminas ką tik grįžo iš kelionių - ne kartą skambino jam bandant susitikti, bet šiandien buvo pirmas kartas, kai jie ketino akis į akį kalbėtis.

Gediminas had just returned from his travels — he had called many times trying to meet, but today was the first time they intended to speak face to face.

Kai Gediminas pagaliau atėjo, jo žvilgsnis buvo kitoks, nei Mindaugas prisiminė.

When Gediminas finally arrived, his expression was different from what Mindaugas remembered.

Gediminas, tas drąsus fotografas, dabar atrodė pavargęs, tarsi nešdamasis niūrų kaltės šleifą.

Gediminas, that brave photographer, now looked tired, as if carrying a gloomy burden of guilt.

Abu broliai tylėjo, kol Gediminas prakalbo pirmas:

Both brothers remained silent until Gediminas spoke first:

"Mindaugai, sunku buvo atvažiuoti. Atsiprašau, kad nebuvau čia."

"Mindaugas, it was hard to come. I'm sorry I wasn't here."

Mindaugas nusibraukė prakaitą nuo kaktos, įsitempęs.

Mindaugas wiped the sweat from his forehead, tense.

"Gaila, kad tėtis mus suskaldė. Bet mums reikia susitaikyti. Aš noriu būti tavo brolis vėl."

"It's a shame that dad drove a wedge between us. But we need to reconcile. I want to be your brother again."

Gedimino akys pakilo nuo žemės.

Gediminas' eyes lifted from the ground.

"Niekada nenustojau apie tave galvoti. Bet... ar aš dar priklausau šiam miestui?"

"I never stopped thinking about you. But... do I still belong to this city?"

Mindaugas pagaliau surado drąsą kalbėti iš širdies: "Vilnius yra mūsų namai. Bet namai yra ne pastatai. Tai žmonės. Šeima."

Mindaugas finally found the courage to speak from the heart: "Vilnius is our home. But home isn’t buildings. It’s people. Family."

Žodžiai aidėjo širdyse, lyg varpai skambėtų katedroje.

The words echoed in their hearts like bells ringing in the cathedral.

Gediminas nulenkė galvą. "Aš pasiliksiu. Norėčiau pabandyti iš naujo. Tik reikia laiko."

Gediminas bowed his head. "I will stay. I’d like to try again. I just need time."

Tai buvo lyg pirma šventė be ypatingos progos.

It was like the first celebration without a special occasion.

Broliai jautėsi kaip vaikai, bėgantys link naujos pradžios.

The brothers felt like children, running towards a new beginning.

Mindaugas pirmą kartą po ilgos tylos pajuto ramybę.

Mindaugas for the first time after a long silence felt peace.

Jis pajuto, kaip seniai lauktais žodžiais atsilaisvino jo širdis.

He felt how the long-awaited words freed his heart.

Gediminas, žvilgsterėjęs į Vilniaus dangų, pasijuto lyg naujomis akimis regėtų gimtą miestą.

Gediminas, glancing at the Vilnius sky, felt as if seeing his hometown with new eyes.

Jis suprato, kad svarbiausia gyvenime yra ne kelionės, bet išsaugoti artimus ryšius.

He realized that the most important thing in life isn't the journeys, but preserving close connections.

Dviese jie paliko katedrą už nugaros ir lėtai nuėjo nuošalėn nuo minios, pradėdami naują kelionę – kartu.

Together, they left the cathedral behind and slowly walked away from the crowd, beginning a new journey – together.