Vilniaus gimnazijos koridoriai švytėjo vasaros saulės spinduliuose, skambėdami mokinių juoku ir džiugesiais.

The corridors of Vilniaus gymnasium glowed in the summer sunlight, ringing with the laughter and joy of students.

Paskutinės vasaros dienos buvo lyg žadantis pradžios takas.

The last days of summer were like a promising path to a new beginning.

Jurgis vaikščiojo pažįstamais koridoriais, giliai pasinėręs į mintis.

Jurgis walked through the familiar corridors, deeply immersed in thought.

Jis visą vasarą norėjo prisipažinti Nidai.

All summer, he wanted to confess his feelings to Nida.

Nidos šypsena, jos nuoširdumas visus patraukdavęs, ypač Jurgį.

Nida's smile and her sincerity attracted everyone, especially Jurgis.

Tačiau dabar jo širdis buvo prislėgta.

However, now his heart was heavy.

Nuo kito mokinio jis išgirdo, kad Nida ruošiasi išvykti į kitą miestą.

He heard from another student that Nida was preparing to move to another city.

Ši žinia supurtė Jurgį.

This news shook Jurgis.

Laikas bėgo, šilčiausi vasaros saulės spinduliai vertė jam skubėti.

Time was passing; the warmest rays of the summer sun urged him to hurry.

Jam reikėjo veikti.

He needed to act.

Jurgis stovėjo prieš didelę dilemą: parašyti Nidai laišką ar kalbėti su ja asmeniškai.

Jurgis was faced with a big dilemma: to write a letter to Nida or to speak to her in person.

Laiškas galėjo atskleisti jo giliausius jausmus, tačiau tiesioginis prisipažinimas buvo jam didelis iššūkis.

A letter could reveal his deepest feelings, but a direct confession was a huge challenge for him.

Tačiau jis nusprendė – kalbės tiesiogiai.

However, he decided—he would speak directly.

Vieną popietę po pamokų Jurgis patraukė prie Nidos.

One afternoon after classes, Jurgis headed towards Nida.

Jo širdis daužėsi šėtonu.

His heart was pounding like mad.

Kai juodu susitiko, jis šiek tiek drebančiu balsu prabilo: „Nida, aš... aš galvoju apie tave jau ilgą laiką.

When they met, he spoke in a slightly trembling voice: "Nida, I... I have been thinking about you for a long time.

Sužinojau, kad išvyksti, ir nenoriu tavęs prarasti...“

I found out you're leaving, and I don't want to lose you..."

Nida stabtelėjo, jo akyse užgeso saulės spinduliai ir tada užsidegė šviesia geranoriškumo liepsna.

Nida paused, the sunlight faded from her eyes, and then a bright flame of kindness lit up.

„Jurgi, tu esi nuostabus draugas.

"Jurgis, you are a wonderful friend.

Aš tikrai branginu tavo jausmus.

I truly cherish your feelings.

Ir mes tikrai nenustosim bendrauti.

And we definitely won't stop communicating.

Visada galim rašyti laiškus ir kalbėtis telefonu“, – ji švelniai pasakė su šypsena.

We can always write letters and talk on the phone," she said gently with a smile.

Nidoje Jurgis matė atsakymą į visus rūpesčius.

In Nida, Jurgis saw an answer to all his worries.

Ji suprato jį ir neatsisakė draugystės.

She understood him and did not reject their friendship.

Jurgis pajuto, kaip jo širdis tapo lengvesnė.

Jurgis felt his heart grow lighter.

Jis sužinojo, kad drąsa ir nuoširdumas visada laimi.

He learned that courage and sincerity always win.

Nors likimas jų išskyrė, jų draugystė toliau žydėjo.

Although fate separated them, their friendship continued to flourish.

Nida buvo tikra šviesa Jurgio gyvenime, o dabar jis žinojo, kad atstumas nebuvo kliūtis tikram ryšiui.

Nida was a true light in Jurgis's life, and now he knew that distance was not an obstacle to a true connection.

Jeigu marios skiria, laiškas ir pokalbis sujungia.

If seas divide, letters and conversations unite.