Saulėtą vasaros dieną, Vilniaus Katedros aikštė skendėjo gyvybėje.

On a sunny summer day, Vilniaus Katedros aikštė was teeming with life.

Žmonės suko ratus aplink aikštę, o vėjo gūsiai nešė muziką, atspindinčią senosios Užgavėnių tradicijos dvasią.

People circled around the square, while gusts of wind carried music reflecting the spirit of the old Užgavėnių tradition.

Rokui grįžus į miestą po ilgos kelionės, visa tai atrodė lyg sapnas.

As Rokui returned to the city after a long journey, it all seemed like a dream.

Jo širdis plakė greičiau, kai jis laukė susitikimo su sena drauge.

His heart beat faster as he awaited meeting an old friend.

Pamažu prie jo priėjo Lina, švytėdama taip, kaip saulės spinduliai nukrito ant jos šviesių plaukų.

Slowly, Lina approached him, shining like the sun's rays that fell on her light hair.

Jų akys susitiko, ir abu draugai apsikabino.

Their eyes met, and the two friends embraced.

„Rokai, negaliu patikėti, kad tu čia!“ - sušuko Lina, o balsas aidėjo džiaugsmu.

"Rokai, I can't believe you're here!" exclaimed Lina, her voice ringing with joy.

„Taip, grįžau... bent jau trumpam,“ atsakė Rokas, šiek tiek nedrąsiai su šypsena.

"Yes, I'm back... at least for a short while," replied Rokas, a bit shyly with a smile.

Dviese jie lėtai ėjo per aikštę, prisimindami vaikystės laikus, kai čia bėgiojo ir žaidė.

The two walked slowly through the square, reminiscing about their childhood days when they ran and played there.

Žmonių šurmulys ir muzika aplink juos sukūrė atmosferą, kupiną magijos.

The bustle of people and the music around them created an atmosphere full of magic.

Lina atkreipė dėmesį į kiekvieną smulkmeną: spalvingus kostiumus, šokančius bosus, vaikų klegesį.

Lina noticed every detail: colorful costumes, dancing bards, the chatter of children.

„Man taip trūksta šių akimirkų, kai būdavo lengva ir paprasta,“ pritarė Rokas, žiūrėdamas į senąją katedrą.

"I miss these moments so much, when everything was easy and simple," agreed Rokas, looking at the old cathedral.

„Tai kodėl vėl neišbandai?“ - klausiamai žvelgė Lina, jos žvilgsnis prasiskverbė pro Roką.

"Then why don't you try again?" Lina asked, her gaze penetrating Rokas.

„Ar tau netrūksta šaknų?“

"Don't you miss your roots?"

Rokas susiraukė, jausdamas vidinį konfliktą.

Rokas frowned, feeling an inner conflict.

„Tiesa, bet bijau, kad čia mane neišvaikys... Bijau, kad tapsiu stovintis vietoje.“

"True, but I'm afraid they might cast me out here... I'm afraid I'll become stagnant."

Jie pasinėrė į tylą, kol aplink juos prasidėjo tradicinis šokis.

They fell into silence until a traditional dance began around them.

Aukštai danguje skriejo saulės šviesa, kuri nudažė visą aikštę auksinėmis spalvomis.

High in the sky, the sunlight painted the entire square in golden hues.

Lina sugavo Roko ranką, jų akys ir širdys susijungė.

Lina grasped Rokas's hand, their eyes and hearts connected.

„Žinai, kartais reikia priimti drąsų žingsnį.

"You know, sometimes you need to take a bold step.

Aš norėčiau surengti menų dirbtuves miesto centre, bet bijau peržengti ribas, kurias man piešė šeima,“ išdrįso pasakyti Lina.

I would like to organize art workshops in the city center, but I'm afraid of crossing the boundaries my family has drawn," Lina dared to say.

Tą akimirką, leidžiant aplinkinių šokėjų energijoms juos apsupti, Rokas suprato, kad jie abu stovi ant savo gyvenimo kelio pradžios.

At that moment, allowing the energy of the surrounding dancers to envelop them, Rokas realized they both stood at the beginning of their life's path.

„Lina, bandykime kartu.

"Lina, let's try together.

Aš pasiliksiu, jei tu imsi inicijuoti savo projektą.“

I'll stay if you initiate your project."

Lina nusišypsojo, jos širdis kupina naujo įkvėpimo.

Lina smiled, her heart filled with new inspiration.

„Gerai, mes galėtume daryti didelius dalykus.

"Okay, we could do great things."

Nukasdamas paskutiniuosius baimes ir abejones, Rokas atrado jėgų apkabinti Vilniaus gyvenimą, jo grožį ir likimą.

Casting aside his last fears and doubts, Rokas found the strength to embrace life in Vilnius, its beauty, and destiny.

Lina, savo ruožtu, pajuto, kad jos projektas galėtų uždegti ne tik ją, bet ir kitus.

Lina, in turn, felt that her project could ignite not just her, but others as well.

Jie abu turėjo ateitį čia, vietoje, kur jų šaknys giliai įsirašo į žemę.

They both had a future here, a place where their roots were deeply embedded in the ground.

Tokiu būdu, saulėtą Užgavėnių vasarą, draugystė ir drąsa tapo jų tikru vedliu į naujas aukštumas.

In this way, on a sunny Užgavėnių summer, friendship and courage became their true guide to new heights.

Aikštė vėl tapo jų vieta, o ateitis – pilna galimybių ir vilčių.

The square once again became their place, and the future was full of opportunities and hopes.