Vilniaus Aukštosios mokyklos valgykla šurmuliavo nuo mokinių, susirinkusių pietauti.

The cafeteria of Vilniaus Aukštosios mokyklos was buzzing with students who had gathered for lunch.

Vasara buvo įsibėgėjusi, o šiltas saulės spindesys plūdo pro plačius langus, pripildydamas erdvę šviesos.

Summer was in full swing, and the warm sunlight flooded through the wide windows, filling the space with light.

Ant sienų kabėjo plakatai, skelbiantys apie artėjantį talentų šou.

Posters hung on the walls, announcing the upcoming talent show.

Tai buvo visų mėgstamiausias metų renginys.

It was everyone's favorite event of the year.

Rokas, tylus ir pamąstymui linkęs moksleivis, sėdėjo viename iš staliukų, stebėdamas aplinkinius.

Rokas, a quiet and contemplative student, sat at one of the tables observing those around him.

Jis jautėsi lyg nematomas, tačiau širdyje nešiojo didelę aistrą - muziką.

He felt invisible, yet he carried a great passion in his heart - music.

Rokas mėgo groti gitara, bet bijojo savo gebėjimus parodyti kitiems.

Rokas loved playing the guitar but was afraid to show his skills to others.

Jis baiminosi, kad klasiokai jį teis arba neatpažins jo talento.

He feared that his classmates would judge him or fail to recognize his talent.

Draugai, žinodami apie šou, kalbėjosi apie tai, kaip jie ruošiasi pasirodyti.

Friends, aware of the show, were talking about how they were preparing to perform.

Rokas tyliai klausėsi jų pokalbių ir mąstė, ar tai galėtų būti jo galimybė pagaliau atsiskleisti.

Rokas listened quietly to their conversations and wondered if this could be his opportunity to finally reveal himself.

Tačiau, vien mintis apie pasirodymą scenoje kėlė siaubą.

However, just the thought of performing on stage terrified him.

Jis nerimavo, kaip bus sutiktas, ar susidoros su scenos baime.

He worried about how he would be received and whether he would manage to cope with stage fright.

Pamokų pabaiga priartėjo, ir Rokas slapta repetavo namuose.

As the end of classes approached, Rokas secretly rehearsed at home.

Jis kojos į šou dar neperžengė, vis dvejodamas: dalyvauti ar ne.

He had not yet crossed the threshold of the show, still hesitating: to participate or not.

Kiekvieną dieną jis lavino savo atlikimą, tačiau baimė buvo didesnė už norą.

Every day, he honed his performance, but the fear was greater than the desire.

Audicijų diena atėjo.

The day of the auditions arrived.

Valgykla buvo pilna mokinių, kurie ruošėsi pasirodyti.

The cafeteria was filled with students who were preparing to perform.

Rokas jau norėjo nusukti į kitą koridorių, kai išgirdo kitą moksleivį grojant smuiku.

Rokas was about to turn down another corridor when he heard another student playing the violin.

Jis pajuto, kad nėra vienas, kad ir kiti nerimauja prieš pasirodymus.

He felt that he was not alone, that others too were anxious before their performances.

Tai paskatino Roką.

This encouraged Rokas.

Jis pasuko į scenos link ir užsiregistravo.

He turned toward the stage and signed up.

Kai atėjo jo eilė, Rokas įžengė į sceną.

When his turn came, Rokas stepped onto the stage.

Šviesos buvo ryškios, o širdis plakė greitai.

The lights were bright, and his heart was beating fast.

Jis pažvelgė į audienciją, paėmė savo gitarą ir pradėjo.

He looked at the audience, took his guitar, and began to play.

Muzika liejosi iš jo rankų, ir Rokas pasijuto, kaip bangose prieš vėją.

Music flowed from his hands, and Rokas felt as if he was riding the waves against the wind.

Jis užmerkė akis ir susiliejo su daina.

He closed his eyes and merged with the song.

Kai nutilo paskutinis akordas, Rokas pažvelgė į auditoriją.

When the last chord faded, Rokas looked at the audience.

Mokinių veiduose atsispindėjo nustebimas, tačiau netrukus nuvilnijo plojimai.

The faces of the students reflected surprise, but soon applause rippled through the crowd.

Tą akimirką Rokas pajuto šilumą ir palaikymą.

At that moment, Rokas felt warmth and support.

Jis buvo pastebėtas, jausmas buvo lyg lengvumas, kurio jis nesitikėjo.

He had been noticed, and the feeling was like a lightness he hadn't expected.

Nuo to laiko Rokas suprato, kad jo aistra verta dalinimosi.

From then on, Rokas understood that his passion was worth sharing.

Jis tapo drąsesnis ir labiau pasitiko su savimi, nes svarbiausia buvo ne kitų nuomonė, o vidinė ramybė, kurią suteikė muzika.

He became braver and more at peace with himself because the most important thing was not others' opinions but the inner peace that music provided.

Mokykla tapo vieta, kur jis jaučia, kad gali būti pats savimi.

School became a place where he felt he could be himself.