Buvo vėlyvas pavasaris.

It was late spring.

Ruta, Dovydas ir Ieva stovėjo priešais apleistą mokyklą.

Ruta, Dovydas, and Ieva stood in front of an abandoned school.

Pastatas buvo senojo pasaulio palikimas.

The building was a relic of the old world.

Jo langai buvo sudužę, o sienas dengė vijokliai.

Its windows were shattered, and the walls were covered with vines.

Vėjas stipriai pūtė per atviras duris, stumdydamas dulkes ir lapus.

The wind blew strongly through the open doors, pushing dust and leaves.

Ruta gręžėsi į draugus.

Ruta turned to her friends.

„Turime eiti vidun“, sakė ji, bandydama nuslėpti baimę.

"We have to go inside," she said, trying to hide her fear.

Matant griuvėsių gausą, buvo sunku patikėti, kad viduje slepiasi koks nors kelias į saugumą.

Seeing the abundance of ruins, it was hard to believe that any path to safety lay within.

Tačiau Ruta girdėjo apie saugią vietą ir jai nesutikdavo abejonių.

But Ruta had heard about a safe place and didn't doubt it.

Tai buvo jų galimybė rasti viltį.

This was their chance to find hope.

Įžengus į mokyklą, buvo tylu ir tamsu.

Upon entering the school, it was silent and dark.

Dovydas laikė žibintuvėlį ir uždegė jį silpna šviesa.

Dovydas held a flashlight and illuminated it with a weak light.

„Reikėtų eiti atsargiai“, pasakė jis.

"We should proceed cautiously," he said.

Ieva patikrinusi duotąją kryptį, pridūrė: „Geriau likti kartu.

Ieva, after checking the given direction, added, "Better stick together.

Gali būti pavojinga.

It might be dangerous."

“ Visi sutiko ir pasinėrė į tamsą.

Everyone agreed and plunged into the darkness.

Pulstini koridoriais lyg ir buvo girdimas griaustinis.

In the corridors, there seemed to be a sound like thunder.

Tai priminė Rūtai, kaip gamta dabar valdo viską aplink.

It reminded Ruta how nature now ruled everything around.

"Reikia nuspręsti", - tarė Ruta išvydusi stabdymą.

"We need to make a decision," said Ruta as she noticed their pause.

"Galime greičiau nukeliauti per valgyklą, bet ten gali būti pavojinga.

"We can travel faster through the cafeteria, but it might be dangerous there."

"Jie nutarė eiti aplink kitu keliu, bet staiga susitiko kitą grupę.

They decided to take another route, but suddenly encountered another group.

Šie žmonės neramiai dairėsi.

These people were looking around nervously.

Ruta, jausdama kitų akis, paėmė iniciatyvą.

Ruta, feeling the eyes of others, took the initiative.

"Mes nenorime bėdų," ji kalbėjo drąsiausiu balsu, "ieškome tik saugaus kelio.

"We don't want trouble," she spoke in the bravest voice she could muster, "we're just looking for a safe path."

"Grupės lyderis susidomėjo.

The leader of the group became interested.

Jis klausėsi, kai Ruta aiškino apie jų kelionę ir pasidalino istorijomis.

He listened as Ruta explained their journey and shared stories.

Tarp jų įsivyravo supratimas.

An understanding prevailed among them.

Gavę informaciją ir leidimą judėti toliau, jie praėjo taikiai.

Having received information and permission to move on, they passed peacefully.

Pagaliau išėję iš pastato, jie jautėsi lengviau.

Finally exiting the building, they felt lighter.

Nors mokykla nebuvo jų išsigelbėjimas, jie gavo naujos vilties.

Although the school was not their salvation, they gained new hope.

Ruta pažiūrėjo į Dovydą ir Ievą su nauju pasitikėjimu.

Ruta looked at Dovydas and Ieva with newfound confidence.

Jie buvo daugiau nei kompanionai – jie buvo komanda.

They were more than companions—they were a team.

Keliaudami toliau, jų širdyse pleveno nauja viltis.

As they continued their journey, a new hope flickered in their hearts.

Jie žinojo, kad net ir sudėtingiausiame pasaulyje galima rasti draugystę ir supratimą.

They knew that even in the most challenging world, friendship and understanding could be found.

Juos dabar vedė ne tik pastogės paieškos, bet ir jų stiprybė kartu išgyventi.

They were now led not only by the search for shelter but also by their strength to survive together.

Tai buvo diena, kai gamta sužaliavo, prasidėjo nauja kelionė, kupina vilties ir galimybių.

It was a day when nature turned green, and a new journey began, full of hope and possibilities.

Jų laukė nežinomas rytojus, bet kartu jie jautėsi pasirengę susidurti su bet kokiu iššūkiu, kuris mėgintų juos sustabdyti.

An unknown tomorrow awaited them, but together they felt ready to face any challenge that might try to stop them.