Vilniaus televizijos bokštas, stovintis aukštai virš miesto, tą pavasario rytą tapo susitikimo vieta, kurioje ilgus metus nesimatę brolis ir sesuo planavo pagaliau atnaujinti ryšius.

The Vilniaus televizijos bokštas, standing tall above the city, became the meeting place that spring morning where a brother and sister, who hadn't seen each other in years, planned to finally renew their connection.

Linui, rimtai ir atsakingai lankytojui, atmosfera atrodė tinkama gaiviam pokalbiui, kurio abu labai laukė.

For Linas, a serious and responsible visitor, the atmosphere felt fitting for the refreshing conversation both were eagerly anticipating.

Jis buvo tas brolis, kuriam rūpėjo šeima ir kuris jautė pareigą išspręsti praeities nesusipratimus su savo seserimi Asta.

He was the brother who cared about family and felt the duty to resolve past misunderstandings with his sister Asta.

Asta, dar ne taip seniai grįžusi iš užsienio, buvo nerami.

Asta, having recently returned from abroad, was uneasy.

Jos fotografijos pomėgis vedė ją po pasaulį, tačiau širdyje ji jautė kaltę palikusi šeimą likimo valiai.

Her passion for photography had taken her around the world, yet in her heart, she felt guilty for leaving her family to fate.

Vis dėlto, žinojo, kad šiandien ji privalo išgirsti Lino žodžius.

Still, she knew that today she had to hear Linas' words.

Kai abu susitiko žemiau bokšto, oras jautėsi šiltas ir gaivus.

When they met below the tower, the air felt warm and refreshing.

Aplinkui žaluma ir paukščių čiulbesys tik padidino vilties jausmą, jog viskas pagaliau naujai prasidės.

The greenery and bird songs around only increased the sense of hope that everything would finally have a fresh start.

Linas pažvelgė į miestą ir tada į Asta.

Linas looked at the city and then at Asta.

"Nuo ko pradėti?

"Where to begin?"

" galvojo jis, kol tylą nutraukė sesers balsas.

he wondered until his sister's voice broke the silence.

– Sveikas, Linas, – pasakė Asta, bandydama šypsotis.

"Hello, Linas," said Asta, trying to smile.

– Labas, Asta, – atsakė Linas, susimastydamas, kaip pasakyti tai, kas jam rūpi.

"Hi, Asta," replied Linas, musing on how to express what was on his mind.

Abu lėtai užlipo į bokšto apžvalgos aikštelę.

Slowly, they ascended to the observation deck of the tower.

Vaizdas iš čia buvo svaiginantis: Vilnius, apšviestas švelnios pavasario saulės, tarsi kvietė pradėti viską iš naujo.

The view from there was dizzying: Vilnius, bathed in the gentle spring sun, seemed to invite a new beginning.

– Kodėl išvykai?

"Why did you leave?"

– staiga paklausė Linas, žvelgdamas tiesiai į sesers akis.

Linas suddenly asked, looking directly into his sister's eyes.

Asta neturėjo lengvo atsakymo, bet jautė, kad privalo būti atvira.

Asta didn't have an easy answer, but she felt she had to be open.

– Norėjau pabėgti.

"I wanted to escape.

Norėjau atrasti save, – paaiškino ji.

I wanted to find myself," she explained.

– Bet niekuomet tavęs nepamiršau.

"But I never forgot you.

Visada kaltinau save.

I've always blamed myself."

Linas palinkčiojo galva, suprasdamas jos žodžius.

Linas nodded, understanding her words.

Jis taip pat turėjo ką pasakyti.

He had something to say as well.

– Aš pykau, daug metų pykau, – prisipažino Linas.

"I was angry, angry for many years," admitted Linas.

– Bet dabar suprantu.

"But now I understand.

Suprantu, kad gyvenime būna sunkūs pasirinkimai.

I understand that in life, there are difficult choices."

Pokalbis tęsėsi, ir po truputį jų užslėpti jausmai iškilo į paviršių.

The conversation continued, and gradually their hidden emotions rose to the surface.

Jautėsi tarsi gėda ir skaudulys pamažu ištirpo, palikdamas vietą supratimui ir vilties jausmui.

It felt as though the shame and hurt slowly melted away, leaving room for understanding and a sense of hope.

Asta įsikabino į Lino ranką, kai saulė pradėjo leistis žemyn.

Asta clung to Linas' arm as the sun began to set.

Jiems teko grįžti į kasdienybę, bet abiejų akyse spindėjo ryžtas.

They had to return to everyday life, but both had determination shining in their eyes.

– Susitarkime būti arčiau vienas kito, – pasiūlė Linas.

"Let's agree to be closer to each other," suggested Linas.

– Šeima yra svarbu.

"Family is important.

Netgi kai būna sunku.

Even when it's tough."

– Taip, aš prižadu, – atsakė Asta, jausdama, kad dabar ji yra ten, kur turėtų būti.

"Yes, I promise," replied Asta, feeling that now she was where she should be.

Jie lėtai leidosi nuo bokšto, kalbėdami apie ateitį.

They slowly descended from the tower, talking about the future.

Abiejų širdys buvo lengvesnės, jų viltys šviesesnės.

Both of their hearts felt lighter, their hopes brighter.

Pavasaris Vilniuje tapo naujo jų kelio pradžia.

Spring in Vilnius became the start of their new path.