Kernavės kalvos ryte buvo apgaubtos rūkų šydu.

The hills of Kernavės were shrouded in a veil of mist in the morning.

Dovydas, Agnė ir Rokas stovėjo priešais senovinį akmenų ratą.

Dovydas, Agnė, and Rokas stood in front of an ancient stone circle.

Jis žvelgė į juos su nesustabdomu smalsumu.

It gazed at them with unstoppable curiosity.

Dovydas nekantravo atrasti šio rato paslaptis.

Dovydas was eager to uncover the secrets of this circle.

Jis jautė, kad čia slypi užmiršti laiko kelius.

He felt that forgotten pathways of time lay hidden here.

Agnė garbino gamtą, grožėjosi ramybe.

Agnė worshipped nature, admired the tranquility.

Rokas buvo skeptikas.

Rokas was a skeptic.

Jis laikė ratą tik nesvarbiu senovės liekanu.

He considered the circle to be just an unimportant remnant of the ancient past.

„Čia kažkas ypatingo“, - ištarė Dovydas, laikydamas rankoje užrašų knygelę.

"There's something special here," remarked Dovydas, holding a notebook in his hand.

„Neužtrukime, Dovydai, juk nėra čia nieko, ką rasime“, - sumurmėjo Rokas ir pavartė akis.

"Let's not linger, Dovydai, there's nothing here that we'll find," murmured Rokas, rolling his eyes.

Dovydas nepritarė.

Dovydas disagreed.

Jo širdis jautėsi arti paslapties atradimo.

His heart felt close to discovering a secret.

Nepaisant draugų dvejonių, jis pasirinko likti ir tyrinėti.

Despite his friends' doubts, he chose to stay and explore.

Jis įdėmiai apžiūrėjo akmenis.

He examined the stones attentively.

Jo pirštai slydo grubiais paviršiais, kol viename akmenyje pastebėjo kažką neįprasto.

His fingers slid over the rough surfaces until he noticed something unusual on one stone.

Iškaltas ženklas, beveik nematomas, tačiau aiškiai žmogaus rankų darbo.

An engraved mark, almost invisible, yet clearly made by human hands.

„Pažiūrėkit čia!

"Look here!"

“ - sušuko Dovydas, rodydamas į raižinį.

shouted Dovydas, pointing to the carving.

Agnė priėjo arčiau, o Rokas stovėjo šalia, šiek tiek susidomėjęs.

Agnė came closer, and Rokas stood beside, slightly interested.

Akmens etchada buvo kukli, bet pasakojanti.

The stone's etching was modest but telling.

Tai simbolis, liudijantis senovinės giminės tikėjimus.

It was a symbol testifying to the beliefs of an ancient lineage.

Dovydas pajuto gilų ryšį su žmonėmis, kurie kadaise čia gyveno.

Dovydas felt a deep connection with the people who once lived here.

Jam atrodė, lyg būtų žiūrėjęs į praeities akis.

It felt to him as if he was looking into the eyes of the past.

Jo širdis prisipildė supratimo.

His heart filled with understanding.

„Gal visgi mūsų protėviai turėjo daugiau paslapčių, nei manėme“, - Agnė švelniai šyptelėjo.

"Perhaps our ancestors had more secrets than we thought," Agnė gently smiled.

Rokas tyliai linktelėjo, pripažindamas, kad Dovydo pastangos nebuvo veltui.

Rokas nodded quietly, acknowledging that Dovydas's efforts were not in vain.

Dovydas jautėsi toks gyvas, susijungęs su savo šaknimis.

Dovydas felt so alive, connected with his roots.

Jis sužinojo, kad reikia pasitikėti savo instinktais.

He discovered he needed to trust his instincts.

Kernavės akmenys atskleidė ne tik istoriją, bet ir paliko amžiną įspūdį Dovydo širdyje.

The stones of Kernavės revealed not just history but left an eternal impression on Dovydas's heart.

Eiti keliu atgal, per žaliuojančias kalvas, jis jautėsi daugiau nei tyrinėtojas.

Walking back along the green hills, he felt more than an explorer.

Jis buvo paveldėtojas senovės žinių ir paslapčių.

He was an inheritor of ancient knowledge and secrets.