Pavasaris buvo įpusėjęs.

Spring was halfway through.

Oranžiniai saulės spinduliai žaidė tarp žydinčių vyšnių šakų, kurios stovėjo išsiritusios palei našlaičių namų kiemą.

Orange sunbeams played among the blooming branches of the vyšnių trees, which stood rolled out along the yard of the orphan's home.

Vaikai lakstė, sodrias spalvas margino juokas ir džiaugsmas.

Children ran around, painting the rich colors with laughter and joy.

Tačiau kampe, sėdėdamas ant suolelio, vienas berniukas liko tylus.

However, in the corner, sitting on a bench, one boy remained silent.

Jis stebėjo kitus vaikus ir laikė ant kelių mažą pieštuką, užrašytinį lapą.

He watched the other children and held a small pencil, writing paper on his lap.

Tai buvo Dovydas.

It was Dovydas.

Rūta atvyko į tą dieną kaip naujoji savanorė.

Rūta arrived that day as the new volunteer.

Jos širdis buvo pilna rūpesčio ir noro padėti.

Her heart was full of care and the desire to help.

Ji šypsojosi vaikams, užmezgė kalbą ir bandė būdais padaryti jų dieną gražesnę.

She smiled at the children, struck up conversations, and tried in various ways to make their day more beautiful.

Tačiau Dovydo žvilgsnis buvo nukreiptas į šalį, kai Rūta prisiartino.

However, Dovydas' gaze was turned away when Rūta approached.

Ji pastebėjo jį ir suprato, kad reikia skirti laiko.

She noticed him and understood that time needed to be spent.

„Labas Dovydai,“ - švelniai tarė ji, atsisėsdama šalia.

"Hello Dovydai," she said gently, sitting down next to him.

Dovydas tylėjo, akimis spoksodamas į horizontą.

Dovydas remained silent, staring into the horizon.

„Aš atsinešiau kažką ypatingo,“ - pasakė Rūta, ištraukusi seną nuotraukų albumą.

"I brought something special," said Rūta, pulling out an old photo album.

Dovydas nebuvo iškart sudomintas, bet jo žvilgsnio kraštelis vos šiek tiek sujudėjo.

Dovydas was not immediately interested, but the corner of his eye just slightly flickered.

„Čia mano vaikystės nuotraukos,“ - tęsė Rūta.

"These are photos from my childhood," continued Rūta.

„Galiu parodyti tau, jei nori.

"I can show them to you, if you’d like."

“Nors ir nepatikėdamas, berniukas galiausiai linktelėjo.

Even though he didn't fully trust, the boy eventually nodded.

Kartu jie vartė nuotraukas, o Rūta pasakojo apie savo vaikystę: žaidimus su draugais, sekmadienines šeimos vakarienes, krepinėjimus ant pievos.

Together, they flipped through the photos, and Rūta told him about her childhood: playing with friends, Sunday family dinners, and wandering in the meadow.

Kiekviena istorija Dovydą šiek tiek palietė.

Each story touched Dovydas slightly.

Galų gale, Rūta paklausė: „O apie ką svajoji tu, Dovydai?

In the end, Rūta asked, "And what do you dream of, Dovydai?"

“ Berniuko akys užmirgo į priekį, galinčios plėšytis nuo praeities nusivylimų.

The boy's eyes brightened, capable of tearing away from past disappointments.

Bet Rūta žiūrėjo į jį su tokiu nuoširdžiu susidomėjimu, kad jis pagaliau prabilo.

But Rūta looked at him with such sincere interest that he finally spoke.

„Aš noriu turėti šeimą,“ - tyliai tarė jis.

"I want to have a family," he said quietly.

„Norėčiau, kad niekas niekada nepaliktų.

"I wish no one would ever leave."

“Rūta jautė širdies dūrį.

Rūta felt a sting in her heart.

Ji atsargiai ištarė: „Aš esu čia tau.

She carefully said, "I am here for you.

Mes galime būti šeima, nors ir maža.

We can be a family, even if it's small."

“Tą popietę, šiltos saulės dėka, jie sodino rožių krūmą kartu.

That afternoon, with the warmth of the sun, they planted a rose bush together.

Kažkas naujo, kas augs ir žydės, simbolizavo ne tik pavasarį, bet ir Dovydo viltį.

Something new that will grow and bloom symbolized not only spring but also Dovydas' hope.

Dovydas pasitikėjo daugiau, o Rūta jautė, kaip jos širdis tvirtėjo.

Dovydas trusted more, and Rūta felt her heart strengthen.

Ji suprato, kad pastovumas svarbus, kaip ir atsidavimas.

She realized that consistency was important, as was devotion.

Orphanato kiemas tapo vieta naujam pradžiai.

The orphanage yard became a place for a new beginning.

Vyšnios žydėjo, rožė augs, o Dovydas su Rūta žiūrėjo į ateitį su nauja viltimi.

The cherry trees bloomed, the rose would grow, and Dovydas and Rūta looked to the future with new hope.