Vilniaus senamiestis buvo užburtas.

Vilniaus Old Town was enchanted.

Rudenio vėjas lengvai ėjo per aukso lapus, kurie kaip kilimas dengiavo senųjų akmenų gatves.

The autumn wind gently passed through the golden leaves, which covered the old stone streets like a carpet.

Žmonės ruošėsi Visų Šventųjų dienai.

People were preparing for All Saints' Day.

Gatvės buvo apšviestos šiltų žvakių liepsnų.

The streets were lit by the warm flames of candles.

Buvo ramu, bet ore tvyrojo šventinė nuotaika.

It was calm, yet a festive mood filled the air.

Rūta vaikščiojo mažomis senamiesčio gatvelėmis.

Rūta walked through the narrow streets of the old town.

Jos rankose buvo krepšelis pilnas žvakių, skirtų rytojaus ceremonijai.

In her hands was a basket full of candles meant for the next day's ceremony.

Bet ji jautėsi kitaip nei paprastai.

But she felt different than usual.

Jau savaitę Rūtą kankino kosulys ir dusulys.

For a week, Rūta had been plagued by a cough and shortness of breath.

Ji jautė nerimą, bet nenorėjo apie tai kalbėti.

She felt anxious but didn't want to talk about it.

Rūta buvo stipri ir nenorėjo, kad kiti dėl jos jaudintųsi.

Rūta was strong and didn't want others to worry about her.

Mindaugas pastebėjo kažką keisto.

Mindaugas noticed something strange.

Jis buvo Rūtos draugas, visada pastebėjęs jos nuotaikos pasikeitimus.

He was Rūta's friend, always attuned to her mood changes.

Mindaugas su švelnia šypsena priėjo prie Rūtos.

Mindaugas approached Rūta with a gentle smile.

"Kaip jautiesi šiandien?

"How are you feeling today?"

" – paklausė jis.

he asked.

"Gerai," atsakė Rūta, bet jos akyse buvo paslėptas nerimas.

"Fine," Rūta replied, but there was hidden anxiety in her eyes.

Mindaugas švelniai pakvietė ją sustoti.

Mindaugas gently invited her to stop.

"Žinai, visada gali man pasakyti, jei kažkas ne taip," pridūrė Mindaugas.

"You know, you can always tell me if something is wrong," added Mindaugas.

Rūta nusišypsojo, bet jos šypsena buvo šiek tiek prislopinta.

Rūta smiled, but her smile was slightly subdued.

"Viskas gerai, tiesiog noriu pasiruošti rytojui," sakė ji, bandydama atsikratyti Mindaugo rūpesčio.

"Everything's fine, I just want to prepare for tomorrow," she said, trying to shake off Mindaugas' concern.

Kitą vakarą, kai visa bendruomenė dalyvavo žvakių ceremonijoje, Rūtos kosulys pasunkėjo.

The next evening, when the whole community participated in the candle ceremony, Rūta's cough worsened.

Ji jautėsi dar blogiau, vos stovėjo.

She felt even worse, barely standing.

Staiga pasijuto silpna ir sveikatos problema tapo tokia akivaizdi, kad Mindaugas suprato – reikia veikti dabar.

Suddenly, she felt weak, and her health problem became so apparent that Mindaugas realized it was time to act.

"Rūta, tai svarbu," sakė Mindaugas, laikydamas ją už rankos, "mes turime kreiptis į gydytoją.

"Rūta, this is important," said Mindaugas, holding her hand, "we need to see a doctor."

" Mindaugas kalbėjo tvirtai, stengdamasis padėti draugei suprasti, kad sveikata yra svarbiausia.

Mindaugas spoke firmly, trying to help his friend understand that health is the most important thing.

Rūta susimąstė.

Rūta pondered.

Ji jautėsi pavargusi ir priblokšta, bet giliai viduje suprato, kad Mindaugas teisus.

She felt tired and overwhelmed, but deep inside she understood that Mindaugas was right.

Pagaliau ji sutiko.

Finally, she agreed.

Po apsilankymo pas gydytoją Rūta sugrįžo prie šventinių renginių.

After visiting the doctor, Rūta returned to the festive events.

Ji jau jautėsi šiek tiek geriau, nors ir atsargiau.

She already felt a little better, though more cautious.

Ji suprato, kad sveikata yra dovana, kurią reikia vertinti, ir geriausia, kai šalia yra draugas, kuriuo gali pasitikėti.

She realized that health is a gift to be valued, and it's best when you have a friend you can trust by your side.

Rūta ir Mindaugas ilgam prisimins šį rudenį Vilniaus senamiestyje.

Rūta and Mindaugas will long remember this autumn in Vilnius' Old Town.

Tai buvo rudenis, kai Rūta išmoko priimti pagalbą ir rūpintis savimi, suvokdama, kiek daug gali reiški draugo rūpestis ir parama.

It was an autumn when Rūta learned to accept help and care for herself, realizing how much a friend's concern and support can mean.